Miško gėrybių rinkimo sezono pabaigą šiais metais kažkaip triukšmingai užgožė diskusijos dėl kitokio pobūdžio rinkimų, kur rinkėjai klaidžioja brūzgynuose ir dažnai renka patys nežinodami. ką, kai kurie už tam tikras sumeles ir balsą parduoda, nors tai jau panašiau į pasakos apie undinėlę cinišką versiją. Šiaip ar taip, dar kelios dienos, ir pamatysim, kokia pasakiška realybė sups mus artimiausiu metu. O kol kas dirstelėkime į šios savaitės kultūros skiaučių dėlionę, kokios naujienos ir kokie rašiniai kandidatuoja išlikti šiek tiek ilgėliau nei keletą dienų?
Čiurlionis ir Faustas
Man atrodo, vertas dėmesio pranešimas, kad Londone parodytas filmas apie M. K. Čiurlionį „Laiškai Sofijai“. Ir ne tiek dėl šio Lietuvą pasaulyje puikiai reprezentuojančio kūrėjo vardo, kiek dėl to, jog filmą kūrė ne lietuvis, o britas ir kad jame kalbama trimis kalbomis. Bent jau pasižiūrėti, kas ten padaryta, manau, reikėtų.
Amžinųjų, klaidžiojančių po visą pasaulį siužetų temos užsuka ir į Lietuvą. Bent jau teatro kritikas Gediminas Jankus įžvelgia lietuviškąjį Faustą Kauno valstybinio dramos teatro scenoje, kurioje žiūrovai išvydo režisieriaus Jono Jurašo premjerą – spektaklį „Balta drobulė“ pagal A. Škėmos romaną.
Kas turi ar bent mano turįs humoro jausmą ir mėgsta vaikštinėti po atokesnius praeities pastato koridorius, turėtų bent pavartyti neseniai išleistą knygą „Banginis prarijo lietuvį“. Šiame leidinyje, pavadintame humopro antologija, surinkti straipsniai iš 1900–1940 m. lietuviškos nacionalinės ir regioninės spaudos. Jei ne nusikvatoti, tai bent šyptelėti niūrų rudens vakarą lietuviui tikrai pravartu visais laikais, įskaitant ir šiuos metus.
Jubiliejai ir datos
Jei jau šiame rašinyje pagavau didaktinę gaidą, prieš bandydamas ją užgniaužti, priminsiu, kad spalio 2-ąją suėjo lygiai 150 metų nuo Maironio gimimo. Ta proga paminėsiu su šiuo įvykiu susijusias šių dienų publikacijas. Maironio sukakčiai kolekcijoje „Lietuvių aktorių balsai“ išleista kompaktinė plokštelė su šio poeto kūrybą įskaičiusiais aktoriais. „Nemuno“ savaitraštyje pasirodė puikus Aldonos Ruseckaitės rašinys, kuriame apžvelgiama, kas dar padarytina, tyrinėjant Maironio rašytinį palikimą. Šių dienų poetų požiūrį į „Pavasario balsų“ autorių kvestionuoja Neringa Butnoriūtė tekste, pirmiausia pasirodžiusiame Vytauto Didžiojo univesriteto žurnale „Sesija“. O dailininkai Šv. Jono gatvės galerijoje siūlo pažvelgti į Maironio metams skirtus ekslibrisus. Taigi tekstų „maironinėms“ intencijoms nestigo. Į klausimą, ar Maironis viešumo dėka tapo šiais metais artimesnis visuomenei, atsakys ateitis. Artėja ir kiti jubiliejai. Apie Kristijono Donelaičio minėjimo šventes 2014-aisiais pakalbama jau dabar. Kai kada ir parašoma. Leona Stepanauskas iš „Kultūros barų“ žurnalo perpublikuotame straipsnyje siūlo tais „donelaitiškais“ metais neišleisti iš akiračio Nidoje esančio Thomo Manno muziejaus.
Vertybės ir istorija
Po truputėlį rimstantis erzelis dėl R. Castelluci spektaklio užleidžia vietą netokiems emocingiems vertybiniams pasvarstymams. Kiek kitas lygmuo, bet gimininga tema – rašinių serijoje „Tapatumo puoselėjimas skirtybių pasaulyje“ pasirodė Dalios Rauktytės parengtas interviu su Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriumi Sauliumi Liausa, kuriame tarp kitų dalykų kalbama ir apie tai, kad tapatumui kurti reikia ir atitinkamų pastangų. Ko gero, ir intelektinių.
Apie vieno iškiliausių lietuvių kultūros analitikų Vytauto Kavolio tapatybę daugiau turbūt galėsime sužinoti, kai jo archyvas bus atidžiau peržiūrėtas ir ištirtas. Tam dabar atsiranda puikių galimybių, nes Lietuvai perduotos dar 35 dėžės su kultūrologo užrašais, laiškais, knygomis ir kitokiu archyviniu paveldu.
Įdomūs ir Renatos Špukienės, kompanijos „Tildė IT“ direktorės, atsakymai į Kristinos Urbaitytės klausimus apie technologijų ir lietuvybės suderinamumą. Tegu ir šiurkščiai nuskambės, bet nustatyti savo lietuvybės lygį įmanoma pažvelgus į tai, kaip rašome laiškus: „Pripažinkime, kalbame angliškai, kitomis užsienio kalbomis ir, negana to, daugelis nepaiso lietuviškumo elektroniniuose laiškuose, trumposiose tekstinėse žinutėse, nors ir turi galimybę rašyti lietuviškai. Mano nuomone, ilganiui tai gali grėsti tautinės tapatybės praradimu.“
Turbūt neįmanoma savęs suvokti be istorijos, be savo šaknų. Kęstučio Grigaliūno instaliacijos ir leidiniai įprasmina vienus skaudžiausių lietuvių tautos patyrimų – vežimus į Sibirą, pokario represijas. Tuskulėnų dvare pristatyta šio menininko trilogija „Mirties dienoraščiai“ ir vaizdinė instaliacija „Apie Meilę“.
Muzika ir knygos
Kuo giliau į rudenį, tuo labiau suklesti rimti, klasikiniai žanrai. Jau kurį laiką vyksta įvairūs festivalio „Gaida“ renginiai, įskaitant erdvinės muzikos.
Režisierius Eimuntas Nekrošius, maestro Gintaro Rimkevičiaus padedamas, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rodo Giuseppe’s Verdi operą „Otelas“. Apie ją pasakoja pagrindinių vaidmenų atlikėjai.
Neseniai pasibaigė bardų muzikos festivalis „Tai-Aš“. Jo metu įteika V. Kernagio gitara – šiemet ją gavo bardas, aktorius Gediminas Storpirštis.
Muzikos srities naujienas galima papildyti žinia apie neseniai išleistą knygą, skirtą Lietuvos roko kultūrai. Tiesa, labai jau paprastas (nerandu kito žodžio) maketas paverčia šią knygą pelene...
Vaikų literatūros gerbėjai gali susipažinti su Mildos Leišytės recenzija ketvirtajam Renatos Šerelytės kūriniui apie krakatukus. Šį sykį susipažinsite su knyga „Krakatukai kosmose“.
Lietuvių literatūros lankose šią rudenėtą savaitę buvo galima aptikti Vitos Vinickytės tekstą apie Mečio Laurinkaus romaną „Elektra“ ir Sandros Naunčikienės recenzija Undinės Radzevičiūtės knygai „Baden Badeno nebus“.
Pabaiga ir tikėjimas
Į vertų paminėti publikacijų gretas įtraukčiau „Šiaurės Atėnuose“ išspausdintą Aistės Paulinos Virbickaitės tekstą „Situacija Vokiečių gatvėje“, kuriame, pasirinkusi įdomią rašinio formą, autorė kalba apie nūdienos vaizduojamojo meno parodų aktualijas.
Vaiva Grainytė tame pačiame savaitraštyje aptarė neseniai pasibaigusį Kauno kino festivalį, o kruopščiai skaičiuojantieji, ką apdovanoja valstybė, turbūt nepraleis progos padiskutuoti apie sąrašą, kuriame surašyti kandidatai Vyriausybės premijai gauti.
Nesiimu spręsti, kiek išliekamosios vertės mano minėtuose rašiniuose, kiek jų suguls į skiautinius, o kiek teliks skiautėmis, vėjo pašaru, tačiau labai norėčiau tikėti, kad turėsime galimybę aptarti tai kituose rašiniuose. O dabar belieka rinktis iš esamų... Susitiksime po rinkimų. Iki.