Garbingu mokslininkės, literatūrologės, edukologės Meilės Lukšienės vardo premija siekiama paskatinti jaunus pedagogus aktyviai įsitraukti į švietimo plėtotės darbus.
Šiemet premija įteikta Rūtai Pivoriūnaitei – jaunai mokytojai, dirbančiai Vilniaus automechanikos ir verslo mokykloje, besimokančiai švietimo įstaigų administravimo Mykolo Romerio universitete.
Smagu girdėti R. Pivoriūnaitės žodžius, kad „mokytojo darbas yra puikus, tačiau nepaisant to, mokytojas turi siekti nuolat tobulėti, ieškoti galimybių kaip visavertiškai save realizuoti“. Šis įsitikinimas ir jo lemti darbai tikriausiai įtikino ir premijos skyrėjus.
R. Pivoriūnaitė teigia: „Sakyčiau, kad komisija premiją įteikė už sėkmingą darbo pradžią ir už veiklos perspektyvas. Gana sunku įvardyti konkrečius darbus, tačiau jau ketverius metus dirbu mokytoja, dalyvauju mokinių lavinimo ir ugdymo procese, tikiuosi, kad mano mokiniai bus geri žmonės, užaugs pilietiški.“ Juokdamasi ji priduria, kad „nebėgau 100 metrų, neplaukiau 200 metrų, neapskaičiavau kažko revoliucinio“.
„Bernardinai.lt“ siūlo pokalbį su Rūta Pivoriūnaite apie mokyklą, mokinius ir mokytojus, apie pasirinkimą tapti mokytoju.
Kaip jaučiatės gavusi premiją? Ką ji jums reiškia?
To dar nespėjau visiškai suvokti. Kol kas apdovanojimą priėmiau gana asmeniškai, subjektyviai, tai teikia man džiaugsmą. Manau, kad tai yra gana didelis įvertinimas, parodantis, jog pasiekiau vieną iš savo užsibrėžtų tikslų.
Labai tikiuosi, kad ateityje tai reikš šiek tiek daugiau, taps paspirtimi truputį išlįsti iš už mokyklos sienų, galbūt aktyviau dalyvauti anglų kalbos mokytojų asociacijos veikloje, galbūt užsukti į Švietimo ir mokslo ministeriją.
Dabar tai dar gana vaikiška, pasireiškia dideliu džiaugsmu, o ateityje pamatysime, ką reikš, kuo pasireikš.
O ką tai reiškia mokyklos, kurioje dirbate, mastu?
Mokykloje taip pat visi džiaugiasi, kad mus pamatė, įvertino, atkreipė dėmesį. Tačiau aš neišskirčiau savęs iš čia dirbančių mokytojų. Manau, jog iš dalies tai yra ir įvertinimas jiems, nes visi aplink yra iniciatyvūs, kūrybingi.
Kas mokytojo darbe teikia didžiausią džiaugsmą, o kas galbūt liūdina?
Didžiausią džiaugsmą man teikia auklėtiniai, bet manau, kad visas mokytojo darbas mane džiugina. Apie nusivylimus kalbėti sunku, nes darbą priimu tokį, koks jis yra: kokie mokiniai ateina, su tokiais dirbu, kiek knygų duodama, su tiek apsieiname. Visada stengiuosi galvoti tik apie tai, kas vyksta čia ir dabar, galvoju, jog reikia stengtis, mokytis iš klaidų – taip pat. Taip žiūrint į pasaulį, parankiau jį vertinti optimistiškai ir nenusivilti.
Nesakau, kad vaikai padaro viską, ką noriu, ko prašau, tačiau to nesieju su nusivylimu. Be to, reikia susitaikyti ir su tuo, jog į klasę susirenka skirtingo lygio mokiniai. Tarkime, vieni angliškai kalba puikiai, o kiti – vos vos rašo, tačiau jų judėjimas į priekį man teikia džiaugsmą: smagu matyti žibančias jų akis, kai jie ko nors išmoksta.
Labai daug priklauso ir nuo mano pačios nusiteikimo, nuo mano emocijų. Stengiuosi ateiti gerai nusiteikusi, o tada ir mokiniai persiima tokia nuotaika, sukrunta ir tikisi kažko gero. Man džiugu, kai mokiniai džiaugiasi, kai jiems pasiseka, netgi jų sutrikimas pagyrus patinka.
Kokia bendravimo ir bendradarbiavimo su kitais mokytojais svarba?
Mokytojų bendruomenė – gana uždara. Nesakyčiau, kad labai daug bendradarbiaujame su kitomis mokyklomis. Bendradarbiavimas su anglų kalbos mokytojais jau truputį kitoks. Susirinkę dalijamės gerąja patirtimi: aš linkusi kitus išklausyti, manęs paklauso taip pat, papasakoja, kas, mano galva, yra svarbu. Bendraudami semiamės žinių ir taip tobulėjame.
Tačiau atsiranda mokytojų, pabambančių dėl savo padėties. Mano nuomone, šiandien itin svarbu suprasti, kad savo nepasitenkinimo negalima nešti mokiniams. Jiems tikrai nereikia žinoti, kas nepatenkintas savo atlyginimu, ar kad trūksta vadovėlių. Mokiniai ateina mokytis, turi daug savų rūpesčių, o jei jam dar užkrausi savo bėdas... To tiesiog neturi būti.
Kad ir apie tuos pačius streikus kalbant. Kažin ar kuris mokinys susimąsto, kokius dalykus šie mokytojų protestai slepia. Mokiniams tai – šventė, kad pamokų nebus, jog į mokyklą eiti nereikės, kad namuose galės likti.
Patarčiau mokytojams paieškoti kitokių būdų, kaip išreikšti savo nuomonę, galų gale streikuoti kitaip, kad visi šie bruzdėjimai ir kova už teises nepakenktų mokiniams, kuriuos tenka mokyti.
Ko, Jūsų nuomone, trūksta šiandieniam mokytojui?
Mokytojo darbas yra gana uždaras, nes klasėje yra tik jis ir jo mokiniai, niekas tos pamokos, išskyrus atskirus atvirų pamokų atvejus, nemato. Kai su mokytojais bendraujame susirinkimuose, seminaruose, tikrai negaliu pasakyti, kokie jie yra atlikdami savo tiesiogines pareigas. Galiu vertinti tik jų popamokinę ar priešpamokinę veiklą.
Vienintelis dalykas, kurį galėčiau įvardyti, yra tas, kad mokytojas turėtų šiek tiek laisviau priimti naujoves: mes gyvename naujųjų technologijų amžiuje, viskas aplink keičiasi labai greitai, kiekvienais metais vis kitokie mokiniai ateina, ir vis daugėja naudojimosi šiuolaikinėmis technologijomis – išmaniaisiais telefonais, ausinukais. Kai kurie mokytojai su tuo nesusitaiko.
Aš esu linkusi manyti, kad tų naujųjų technologijų nereikia vengti, nereikia uždrausti ir nereikia sureikšminti. Tikrai neteigiu, jog naudotis telefonu ar klausytis muzikos pamokose yra gerai, tačiau reikia rasti tam tikrą būdą, kaip neigiamą dalyką paversti teigiamu. Kalbant konkrečiau, naująsias technologijas galima sieti su skirtingais mokymosi būdais: vieni mokiniai darydami namų darbus visada klausosi muzikos, o kiti gali dirbti tik tyloje. Jei per ausines grojanti muzika mokiniui padeda susikoncentruoti ir netrukdo parašyti rašinį, tai kodėl to neleisti? Jei mokinys per pamoką atsivers telefone esantį žodyną, reikia džiaugtis, nes taip sutaupys laiko.
Manau, kad mokytojai turėtų būti išmanesni ir rasti būdų, kaip tokius neigiamai atrodančius dalykus įsileisti į klasę ir panaudoti tinkamai, teigiamai. Tas sureikšminimas, mano nuomone, skatina mokinius slėptis arba priešingai – sukelia dar didesnį maištavimą.
Kaip dirbate su mokiniais? Kokiais principais remiatės savo darbe?
Pirmiausia noriu, kad mano mokiniai suprastų, jog jie yra mokiniai, o aš esu jų mokytoja. Esu sakiusi, kad riba tarp mokinio ir mokytojo turi būti. Principas „lygus su lygiu“ man kelia klausimą: kodėl negali prieš klasę stovėti kitas mokinys, kuris savo draugus mokytų? Taip, mums visiems reikia vieniems iš kitų mokytis, tačiau per pamoką aš esu mokytoja, o sėdintieji klasėje – mokiniai. Mano tiesioginis darbas yra mokyti, tačiau mes labai paprastai, žemiškai, draugiškai, nuoširdžiai, išklausydami vieni kitus aiškinamės, sprendžiame klausimus, darome užduotis, kažką suprantame apie bendrus gyvenimiškus, žmogiškus dalykus.
Tikriausiai aš per daug negalvoju apie ilgalaikes ateities perspektyvas, apie tai, kokiais žmonėmis mano mokiniai taps. Taip, kartais pasvarstau, jog norėčiau, kad jie užaugtų geri ir dori, tačiau didžiausios mano viltys siejamos su tuo, kas vyksta čia ir dabar: su vykstančia pamoka, jos tikslais ir uždaviniais, jų įgyvendinimu. Mes palaipsniui keliaujame per pamokas, per temas, kartu džiaugiamės kai ką išmokę, jie man padėkoja, aš pagiriu juos. Per daug smarkiai į tolį nežvelgiame ir labai pompastiškų tikslų vieni kitiems nekeliame.
Kokių motyvų paskatinta tapote mokytoja?
Tai buvo labai natūralus dalykas ir ne atsitiktinumas, nors tikrai nesakysiu, kad svajojau apie tai nuo pat vaikystės. Tiesiog stojau ir įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą, į anglų kalbą. Ir būdavo keista, kad grupėje dėstytojui paklausus, kas rengiatės dirbti mokykloje, o man pakėlus ranką, visi pažiūrėdavo tarsi ateivis būčiau.
Mano nuostatos tikriausiai susiformavo mokykloje, nes ten teko pažinti daug puikių mokytojų, esančių mano pavyzdžiais. Taigi niekada į mokytojo darbą nežiūrėjau kaip į blogą, netinkamą, sunkų. Galvojau, kad mokytojo darbas irgi yra darbas.
Dabar jau kelerius metus dirbate mokykloje, galite palyginti, kiek mokslas universitete buvo naudingas darbui. Kiek universitete suformuotas supratimas apie mokytojo darbą mokykloje atitinka tikrovę?
Pedagoginis universitetas ir anglų kalbos studijos jame man nesudarė vizijos, koks bus mano darbas, ką reikės veikti mokykloje. Pradėjus dirbti, buvo keista, kad per ketverius metus studijų Pedagoginiame universitete man neteko rankose laikyti dienyno. Tai teko patirti tik per praktiką.
Nesakau, kad mokėmės tų dalykų, kurie yra nereikalingi. Mano nuomone, mokytojas turi būti srities profesionalas, išmanantis ne tik paprastus dalykus, bet ir dalyko vingrybes, kurių pamokose kažin ar panaudosi.
Tų sričių, kur teorija skiriasi nuo praktikos labai daug. Tarkime, universitete mokėmės planuoti pamokas, tačiau viena yra planuoti teoriškai, o kita – minutes dėlioti praktiškai. Teoriškai planuojant, penkių minučių šurmuliui klasei nuraminti, dar penkių – versti knygas tikrai neskaičiuodavome.
Kokį vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje atlieka mokykla?
Šiuo metu labai populiari interpretacija, kad mokykla tam tikru atžvilgiu yra parduotuvė, mokytojai laikomi pardavėjais, o prekė – žinios. Mokinys tampa klientu.
Mano nuomone, tas vaidmens apibrėžimas priklauso nuo to, iš kokios varpinės žiūrėsi. Tikiu, jog ateina mokinių, kurie iš mokytojų-pardavėjų siekia gauti prekių-žinių. Dar kiti atkeliauja, kad būtų paauklėti humaniškiau, o treti – tik dėl popieriaus.
Nenoriu teigti labai kategoriškai, nes švietimo sistema labai sudėtinga, kiekvienu atveju mokyklos vaidmuo gali būti apibrėžtas vis kitaip, tačiau viena aišku – jos atliekamas vaidmuo sudėtingas ir kompleksiškas, ypač atsižvelgiant į tai, kad mokinys mokykloje praleidžia dvylika metų.
Galiu tik pasakyti, jog mokykloje visos veiklos turi būti labai suderintos ir subalansuotos. Joje turi skleistis stiprios vertybinės normos, ji turi suteikti žinių bagažą, taip pat gebėjimą analizuoti informaciją, išreikšti savo nuomonę, joje įgyjamas gebėjimas prisitaikyti visuomenėje, nes turime mokėti sėkmingai integruotis į aplinką. Tačiau tikriausiai taip ir yra, tik viena mokykla daugiau orientuota į žinias, kita – galbūt į moralės normas. Išskirti kažko vieno ir labai svarbaus neįmanoma.
Kristina Urbaitytė