Kanauninkas, profesorius, teologijos daktaras kunigas Kęstutis Žemaitis MIC yra ne tik VDU Katalikų Teologijos fakulteto dėstytojas, Marijampolės kolegijos kapelionas, bet ir marijonas, gyvenantis ir dirbantis palaimtintojo Jurgio Matulaičio gimtinėje. Viliamės, kad Visų Šventųjų išvakarėse įvykęs pokalbis su kun. K. Žemačiu ne tik padės geriau suprasti, kas yra šventumas, bet ir pakurstys troškimą geriau pažinti mūsų laikų tikėjimo liudytojus.
Paprastai Visų Šventųjų iškilmę užgožia mirusiųjų paminėjimas, tad gal derėtų nuolat prisiminti pirminę šios šventės prasmę. Kita vertus, ar šventieji dar ką nors reiškia šiuolaikiniam žmogui? Koks šventumo idealas šiandien yra pateikiamas tikinčiųjų bendruomenei?
Atrodo, dar visai neseniai su žvakelėmis ėjome į kapines aplankyti artimųjų, o štai vėl netrukus Vėlinių diena, eisime aplankyti mirusiųjų. Tačiau prieš tai švęsime Visų Šventųjų šventę, kai prisimenami visi šventieji, gyvenę visais laikais, visose tautose. Daugelio jų nepažįstame, nesame girdėję jų vardų. Tačiau tą dieną galime prašyti jų užtarimo, nes jie yra Viešpaties artumoje.
Šiais laikais šventumo tema nėra labai populiari. Populiaresnės yra kitos temos: apie naująsias technologijas, mokslo pasiekimus, muziką ar pan. Ar gali žmogus šiandien būti šventas? Ir apskritai, kas yra pašauktas būti šventasis?
Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad į šventumą yra pašaukti kunigai, vienuoliai, ar dar vienas kitas labai pamaldus žmogus. Iš tiesų Dievas į šventumą kviečia kiekvieną žmogų. O kas gi tas šventumas? Pirmiausia kiekvienas žmogus turi pasižymėti bendražmogiškomis vertybėmis, kurios yra tarsi pagrindas: tai – sąžiningumas, teisingumas, gerumas, mandagumas. Šiuo pamatu remiantis kuriamos religinės vertybės. Būtų tikrai sudėtinga įsivaizduoti maldingą, bet nesąžiningą žmogų ar pan. Žvelgdami į šventųjų gyvenimus matome šių dorybių harmoniją, tarsi tarpusavyje puikiai derančių gėlių puokštę.
Šventųjų gyvenime matome herojišką dorybių pasireiškimą. Štai karalaitis Kazimieras, turėdamas visas materialines bei socialines galimybes džiaugtis rūmų gyvenimu, eina į lūšnynus, pas varguolius.
 |
| Vasily Kandinsky. All Saints Day II. 1911 |
Matome, kaip naujesnių laikų šventasis pranciškonas Maksimilijonas Kolbė, galėjęs išlikti koncentracijos lageryje ir galbūt turėjęs viltį išgyventi, eina mirti už kitą. Kiekvienas žmogus nori gyventi. Nėra tokio, kuris savo sielos gelmėje nenorėtų gyventi, net ir tas, kuris labiausiai kenčia, bet Maksimilijonas Kolbė pasirenka ne gyvenimą , bet mirtį vietoj kito žmogaus, tai – herojiška dorybė.
Visiškai neseniai minėjome kunigą Juozą Montvilą (jis nėra paskelbtas šventuoju), kuris prieš 100 metų žuvo, plaukdamas „Titaniko“ laive. Kunigas Montvila užleido savo vietą kitam žmogui gelbėjimo valtyje. Iš tikrųjų tai – herojiška dorybė. Priimti tokį sprendimą panašioj situacijoj nėra lengva. Įsivaizduokime, naktis, vandenyno platybės ir štai dar yra galimybė įsėsti į valtelę su viltimi, kad gal kas nors ją suras, gal išsigelbėsiu. Ne, yra kitas žmogus, kuris taip pat nori gyventi ir kunigas Montvila savanoriškai užleidžia savo vietą kitam, pasilikdamas skęstančiame laive.
Tokių pavyzdžių turime ne vieną, ir jie mus žavi. Kiekvieno šventojo gyvenimas yra nuostabi pamoka ir šių laikų žmogui.
Ne išimtis ir ankstesnės datos šventieji, štai spalio mėnesį minėjome šv. Ignotą Antiochietį (2 a.), kuris ėjo vyskupo pareigas Sirijoje po apaštalo Petro. Tai buvo žmogus – tikras vienybės apaštalas, tikėjimo liudytojas, ne tik skelbėjas, bet ir liudytojas. Mirė kankinio mirtimi dėl to, kad persekiojimų metu visada išdrįso išpažinti Kristų ir jo neišsižadėjo.
Vėliau (6 a.) matome šv. Benedikto gyvenimą, kuris daug davė, suburdamas vienuolius pagal savo naują regulą, kuri tapo viso monastinio gyvenimo pagrindu Vakarų pasaulyje. Būtų galima minėti dar be galo daug kitų vardų.
Šventieji mus moko daugelio dalykų, o ypač savikritiškumo. Mes nelabai norime pripažinti savo klaidų, prisipažinti, jog esame silpni. Manyčiau, kad stipraus žmogaus savybė – sugebėti pripažinti, jog suklydo. Pavyzdžiui, šv. Augustinas sugeba tai pripažinti, sugeba taisytis, keltis, ir šiandien jis yra vienas iš nuostabiausių šventųjų visame šventųjų žvaigždyne. Deja, šiandien visuose visuomenės sluoksniuose matome, kad žmogus, padaręs klaidą, dažniausiai stengiasi jos nepripažinti, gintis, kitą kaltinti. O juk užtektų, kad pasakytų: „atsiprašau, suklydau“ ir taip parodytų savo vidinę stiprybę.
Ar mes Lietuvoje geerai pažįstame savo aplinkos šventuosius?
Lietuva ir šventieji – kai šį klausimą užduodavau kitiems, ne kartą išgirsdavau paminint šv. Kazimierą, na, gal dar kas geriau pagalvojęs pridurdavo palaimintąjį Jurgį.
Išties Lietuvoje gyveno be galo daug šventųjų. Štai dar visai neseniai šventąja paskelbta sesuo Faustina Kowalska, dėl kurios regėjimų turime paveikslą „Jėzau, pasitikiu tavimi“. Jos dvasios vadovas kunigas Mykolas Sopočka – palaimintasis. Jeigu grįžtume dar į ankstesnius laikus, tai ir jėzuitas Andriejus Bobola ir Rapolas Kalinauskas, kurie jau yra Bažnyčios pripažinti kaip ypatingi žmonės. Vyskupas Juozapas (Juozapatas) Kuncevičius, užaugęs ir subrendęs Vilniuje, tapo vienuoliu, o vėliau Polocko ir Vitebsko vyskupu ir mirė kankinio mirtimi už katalikų tikėjimą. Istorijoje esame daug skaitę apie liaudies palaimintąjį Mykolą Giedraitį, palaidotą Lenkijoje.
Yra dar visas būrys mūsų laikų asmenų, paskelbtų garbingaisiais Dievo tarnais, kuriems yra pradėtos beatifikacijos bylos. Tad verta juos per šias šventes prisiminti ir prašyti Viešpaties, kad būtų pripažintas jų šventumas. Turėtume dažniau prisiminti jau paskelbtuosius šventaisiais, juk tai didžiulis mūsų krašto, – visos Katalikų Bažnyčios, – bet ir mūsų krašto, turtas bei pasididžiavimas.
Kas galiausiai lemia tikinčiųjų santykį su šventaisiais? Kodėl vieni jų tarsi labiau mėgstami, o kiti taip ir lieka nutolę?
Pavyzdžiui, šv. Kazimieras yra žinomas, ir jo kultas yra propaguojamas jau kelis šimtus metų. Gal problema ta, jog esame labai pasyvūs. Kartais pajuokaujama, kad jei tokie asmenys būtų gyvenę kitoj tautoj, tikrai būtų labiau išpopuliarinti, ne sakau dirbtinai, bet žmonės jaustų, kad jie yra jiems labai brangūs ir reikalingi.
 |
| Vestminsterio abatijos (Londonas) vakarinės durys. Keturi 20 a. kankiniai: Šv. Elžbieta Romanova, Martinas Lutheris Kingas, Arkiv. Oscar A. Romero ir pastorius Dietrichas Bonhoefferis. |
Pavyzdžiui, arkivyskupas Teofilius Matulionis, vyskupai Mečislovas Reinys, Vincentas Borisevičius – iš tikrųjų yra mūsų laikmečio žmonės, kurie tapo ištikimybės savo tikėjimui ir pašaukimui pavyzdžiu. Vyskupas Borisevičius viename laiške rašo: „Aš nesutinku bendradarbiauti su NKVD, nes tai prieštarauja mano sąžinei, pašaukimui, mano tikėjimui.“ Tai – tikras teisingumo, sąžiningumo, ištikimybės pavyzdys, kuris kiekvienam žmogui parodo, kad nei materialinės vertybės, nei postai, galiausiai ir ne tai, kas buvo siūloma vyskupui Borisevičiui – likti laisvėje – nėra tokia vertybė, dėl kurios būtų verta sugriauti savo įsitikinimus, paminti juos, tapti išdaviku. Manau, kiekvieno šių asmenų gyvenime mes rastume daugybę dalykų, iš kurių galima mokytis. Moderniai mūsų 21 amžiaus visuomenei šventųjų pavyzdys yra labai svarbus. Turime nagrinėtų jų gyvenimą ir mokytis iš jų.
Gal ne visada pasauliečiams lengva sau pritaikyti nuo jų kasdienybės kiek nutolusių šventųjų kunigų, vienuolių ar net vyskupų gyvenimo stilių. Dažnai galvojama, kad jie taip ir turėtų elgtis. Kaip eiliniam bažnyčios lankytojui pasisemti evangelinės dvasios, kai susidaro įspūdis, jog mūsų vertybių skalė nėra visiškai aiški? Gyvenimas ir taip sunkus, pilnas iššūkių, nestabilumo, tad krikščioniškas gyvenimas atrodo kaip nepasiekiamas idealas.
Tai išties jautri tema. Teko rašyti keletą straipsnių apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį ir rašydamas vieną jų pagalvojau, kaip norėčiau pažvelgti į palaimintąjį be titulų. Ir nutariau, jog tame straipsnyje nekalbėsiu apie jį kaip arkivyskupą, vienuolyno generolą ar apaštališkąjį vizitatorių. Paėmiau tokią jo gyvenimo istorijos atkarpą, kai jis gyveno savo tėviškėje Lūginėje ir norėjau pažiūrėti, ką jis išgyveno, kai tapo našlaičiu, kaip jautėsi, matydamas, kad daugelis jo kaimo vaikų ėjo dirbti kartu su savo tėčiais ir mokėsi iš jų; ką jis galvojo, kai pajuto, jog gyvenime tikriausiai nebegalės normaliai vaikščioti, kai jo liga sustiprėjo. Per šiuos jo išgyvenimus pirmą kartą J. Matulaitis man pasidarė toks artimas, nes jo jausmai, jo išgyvenimai tam tikru atžvilgiu yra mūsų visų išgyvenimai.
Galbūt tikrai verta pažvelgti į tuos žmones be titulų, be formuluočių, tada jie mūsų visuomenei ir mums asmeniškai tampa labai artimi.
Kuo Jus asmeniškai labiausiai žavi palaimintasis Jurgis Matulaitis?
Visas Matulaičio gyvenimas yra labai svarbus ir įdomus, bet labiausiai jis mane žavi savo siekiu būti arti žmogaus, būti tarp žmonių, būti paprastas. Pasakojama, kad būdavo parvažiuoja arkivyskupas iš Kauno traukiniu ir pareina per visą miestą iki vienuolyno pėsčiomis, pakeliui pabendraudamas su žmonėmis. Jis dažnai lankydavo vienuolyną Marijampolėje, būdamas Šventojo Sosto atstovas Kaune. Jo paprastumas, buvimas tarp žmonių daro jį labai panašų į pirmuosius krikščionis, į tą pirmąją krikščionių kartą.
Kuo mums yra svarbus pirmųjų krikščionių pavyzdys?
Pirmoji krikščionių karta mums svarbi, nes ji sugebėjo gyventi autentišku Evangelijos žodžiu, Evangelijos dvasią įkūnyti savyje. Jų tikėjimas ir darbai buvo glaudžiai susiję. Dėl to jie buvo tokie atsparūs išorinėms problemoms, visada likdavo ištikimi krikščionybės idealui. Mes, deja, matome, kad daug žmonių deklaruoja esą krikščionys, bet jų gyvenimo liudijimas to neatspindi.
Kažkada buvo rodomas filmas „Vargšų biblija“. Jis pasakojo apie knygą, kurioje nebuvo teksto, vien paveikslėliai, nes vargšai nemokėjo skaityti. Tie žmonės vertė puslapį po puslapio ir taip skaitė Šventąjį Raštą. Svarbiausia tai, kad, žvelgdamas į krikščionio gyvenimą, žmogus iš šalies galėtų perskaityti pagrindines tikėjimo tiesas ir Dekalogą.
Kalbino Saulena Žiugždaitė