Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė:
„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo:
jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai:
jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo:
jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia.
Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“.
Kiti skaitiniai: Apr 7, 2-4. 9-14; Ps 24; 1 Jn 3, 1-3
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Aurelijus Kazimieras Kasparavičius OFM
Vakar girdėjome apie ankštus vartus į Dangaus karalystę, šiandien jau susiduriame su tais, kurie joje „sėdi prie stalo“. Tai yra palaimingos bendrystės ženklas. Tačiau šiandienos evangelinis skaitinys, atrodo, pateikia mums sąlygas, kaip įeiti pro tuos ankštus vartus ir susilaukti „gausaus atlygio danguje“. Kitaip sakant, kad būtume verti, turime būti „beturčiai dvasia“, liūdintys, romūs, alkstantys ir trokštantys teisumo, gailestingi, tyraširdžiai, taikdariai ir persekiojami dėl teisumo bei dėl Jėzaus. Būtų galima nagrinėti kiekvieną šių „reikalavimų“, ir manau, kad šia tema prirašyta daugybė knygų.
Dėl trumpo šio mąstymo pobūdžio reikia atrasti kokį vieną, pageidautinai esminį aspektą, todėl mano mintis iškart ieško apibendrinimų: štai teisumas minimas dukart, nors ir ne iš eilės, o po antrojo karto iškart sinonimu persekiojimui dėl teisumo pateikiamas persekiojimas dėl Jėzaus. Schema aiški: teisumas – Jėzus. Per šią prizmę ir kiti palaiminimai tampa suprantamesni: pats Jėzus juos savyje ir įkūnija. Tad ar dar reikia papildomai aiškinti?
Gali kilti klausimas, ypač susijęs su šios dienos iškilmės prasme, dėl šventųjų užtarimo, ypač kai kalbama apie Kristaus ir šventųjų „nuopelnus“. Štai ir šios dienos skaitinyje žadamas „gausus atlygis danguje“. Tačiau drįstu abejoti šių palyginimų tinkamumu mūsų dienoms (nors tuo atžvilgiu žmonių mąstymas gal niekad ir nesikeitė...), nes gali atrodyti, kad šventieji yra savotiškai daugiau „užsidirbę dvasinės valiutos“, todėl ir galintys dalintis su kitais, nes juk yra geri, yra šventieji. O jeigu kuris neskuba to daryti, laikome (na, bent pasąmonėje) jį galbūt jau išeikvojusiu savo dvasinį turtą ar bent jau dėl kažkurios priežasties negalintį mums padėti. Kita vertus, ar ne tos pačios prigimties protestantų priekaištai, kad, kreipdamiesi į šventuosius, esame stabmeldžiai, nes netikime, kad tik Kristus turi savo nuopelnų, o visų kitų nuopelnai – tik iš jo? Tarsi Kristui neužtektų „gausaus atlygio danguje“... Nesuprantame dvasinės realybės, kad Bažnyčia, t. y. Kristaus surinktų žmonių bendrija, yra vienas Jo kūnas, kaip ir mes, pakrikštytieji, sudarome Jo kūną, taip pat ir tie, kurie šiuo metu yra, apaštalo Pauliaus terminais, Kristuje, t. y. ne savo kūne. Tad „šventųjų bendravimas“, kurį išpažįstame tikį, yra vieni kitų užtarimas viename Kūne – Bažnyčioje, kurio Galva – Kristus, todėl visi nuopelnai – bendri!
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
