Rytai šeimoje su vaikais, kurie lanko darželį ar pradines klases, gali būti ir dažniausiai yra gana įtemptas metas. Skubėjimas, užsimiegoję tėvai, užsimiegoję vaikai, pradingusi kojinė ar pirštinė, ir vėl ta neskani košė, netinkama megztuko spalva, nežinia kur dingęs mamos mobilusis telefonas... Galima vardinti ir vardinti. Savaime suprantama, kad dienos pradžia veikia tai, kokia ta diena bus, kaip jausimės, kokia bus mūsų nuotaika. Kartais tėvus apima ir neviltis – na, tai juk paprasta: atsikėlei, nusiprausei, pavalgei, apsirengei, tad kodėl visa tai tampa kiekvienos darbo dienos ryto besikartojančiu padejavimų, nepasitenkinimo, užsispyrimo ir dingstančių daiktų motyvu?

Net jeigu atrodo, kad jūs, kaip tėvai, rytais viską darote „teisingai“, pabandykite ryto rutinoje kai ką pakeisti. Be to, nepamirškite, kad praėjusi diena, o ypač vakaras, turi nemenką įtaką būsimam rytui.

Ar visi šeimoje pakankamai miega?

Štai ir pirmasis dramblys, kurio turime ieškoti. Atrodo, niekam ne paslaptis, kad pakankama miego trukmė – sveiko vaikų vystymosi, o ir tėvų psichinės būklės bei darbingumo vienas esminių elementų. Tačiau toli gražu ne visi tėvai kreipia į tai atitinkamą dėmesį. Taip pat yra tokių tėvų, kurie gana griežtai žvelgia į tai, kad jų vaikai miegotų pakankamai, tačiau patys miega per mažai, o tai – gana tiesus kelias į rytinį susierzinimą, kantrybės stoką ruošiantis. Į tai verta atkreipti dėmesį, kadangi būdami dirglesni, turėdami mažiau kantrybės, tėvai dėl savo nepakankamo miego nesąžiningai elgiasi su vaikais.

Pasiruoškite iš vakaro

Tai lyg tokie kasdieniai namų darbai. Deja, juos atlieka ne visi. Tačiau verta pasistengti, skirti tam visai nedaug laiko vakare, ir ryte tikrai sumažės nereikalingo lakstymo ir įtampos. Ką verta pasiruošti iš vakaro?

* Pusryčius. Užmerkite kruopas košei, patikrinkite, ar turite iš ko paruošti sveikų sumuštinių ir panašiai, atsižvelgiant į tai, ką įprastai valgote pusryčiams šeimoje. Būna, kad ryte, paaiškėjus, kad nėra kokio pusryčiams reikiamo produkto, puolama į perdėtą paniką, ką paruošti kito. Tad bent apmąstykite iš vakaro, ką greito ir sveiko paruošite ryte, patikrinkite turimus produktus. Beje, jeigu pusryčiams valgote greito paruošimo dribsnius, pienu užpilamus vadinamuosius sausus pusryčius ar sausainius, pasistenkite šių dalykų atsisakyti ir rinkitės sveikesnius pusryčių variantus, turinčius mažiau cukraus bei ilgesniam laikui suteikiančius sotumo jausmą.

* Užkandžius. Tiek vaikams į mokyklą, tiek sau į darbą užkandžius pasiruoškite iš vakaro ir sudėkite į jiems skirtus indelius.

* Drabužius. Vėlgi – juos reikėtų paruošti tiek sau, tiek vaikams. Ryte nemažai įtampos sukelia iki paskutinės minutės atidėtas drabužių lyginimas. Beje, vaikams geriausia būti paruošus du drabužių komplektus, nes, matyt, vienas dažniausių rytinių vaikų nepasitenkinimų būna dėl nepatinkančių drabužių. Leisdami jiems pasirinkti, suteiksite jiems taip trokštamos pasirinkimo laisvės, jausmo, kad jie bent kiek valdo situaciją.

* Kuprines bei rankines. Vaikai vakarais turėtų susidėti į kuprines jiems reikalingus daiktus. Tėvams taip pat praverstų įprotis susidėti daiktus į rankines iš vakaro.

Atsikelkite anksčiau nei vaikai

Dauguma tėvų taip ir daro – atsikelia anksčiau nei jų atžalos. Jei keliatės kartu su vaikais, atkreipkite dėmesį į kėlimosi anksčiau privalumus. Visų pirma, atsikėlus bent 15 ar 30 minučių anksčiau už vaikus, turite laiko savo rytinei ramybei, susikaupimui, galimybę neblaškomi pasirūpinti savo higiena; taip pat šiuo metu galite išvirti pusrytinę košę, paruošti arbatos ar kakavos. Idealiu atveju prieš vaikams atsikeliant jau būsite nusiprausę, apsirengę, paruošę pusryčius ir turėsite laiko be skubos, ramiai, padėti susiruošti savo vaikams.

Kaip ir vaikams, tėvams svarbūs rytiniai įpročiai, pakankamas laikas išsibudinti, padaryti svarbiausius rytinius dalykus. Jei jums patiems keltis ryte yra sunku, esate visiški pelėdos, susigalvokite kokį malonų ryto ritualą – trumputę mankštelę ar ryto maldą, o gal paprasčiausią pudelį kavos ar arbatos, kuriam skirtumėte kelias ramias minutes, – tai padės jums rytais pasijusti geriau, įkvėps naujai dienai.

Nagi pagalvokit, ar galite reikalauti iš vaikų, kad jie ramiai, tvarkingai rytais susiruoštų į darželį ar mokyklą, jei patys lakstote ir sielojatės dėl nerandamo telefono ar kojinės?

Su(si)kurkite ryto ruošos eigą

Suaugusiems tai galbūt nėra taip reikalinga, kadangi tikėtina, kad dauguma jau turi tam tikrą veiksmų rutiną, seką, kuri kartojasi kas rytą. O štai vaikams galima pagelbėti, idant jų rytai nebūtų vien tėvų vadovavimas, ką daryti.

Puiki mintis, ypač su mažesniais vaikais – pasidaryti plakatą, kuriama būtų nupiešta, ką ryte reikia padaryti eilės tvarka:

* išsivalyti dantukus

* susišukuoti

* apsirengti

* papusryčiauti

* įsidėti priešpiečius ar užkandį

* apsirengti

Veiksmus surašykite tokia tvarka, kokia jums priimtiniausia, galbūt į šį sąrašą įtrauksite dar vieną kitą ryto dalyką (mankštelę, maldelę, maisto davimą augintiniui). Plakatą su piešinėliais pakabinkite patogioje vietoje, kurioje vaikui būtų lengva pasitikrinti, ar viską atliko. Taip ryto ruoša taps tam tikru žaidimu, kuriame lieka erdvės ir staigmenoms (pavyzdžiui, kas dieną galite prie sąrašo prisegti po mažą laiškelį ar piešinėlį, kuriuo linkite vaikui gražios dienos, sėkmės mokykloje, pagiriate jį ar primenate, kad mylite).

Išlikite ramūs

Vaikai puikiai jaučia, kai esate sudirgę ar pernelyg susijaudinę, ir tuomet jie tam priešinasi, viską daro lėčiau. Jei vadovaujatės aukščiau išvardintais patarimais, sudirgę ar sutrikę neturėtumėte būti, tačiau visuomet pasitaiko neplanuotų ryto nutikimų. Vaikai savo elgesiu atspindi tai, kaip elgiatės jūs, tad, kai jaučiate, kad imate dirgliai skubėti, kalbėti pakeltu tonu ar lakstyti, sustokite ir nusiraminkite, prisiminkite, kad tokia dirgli skuba nepadės. Geriau pasistenkite ramiai paaiškinti vaikams, kad jums reikia jų pagalbos ruošiantis ar kiek paskubant – vaikai tai priims kaip pasitikėjimo jais ženklą.

Ryte visiems susiruošti ir išsiruošti į darželį, mokyklą bei darbą yra visos šeimos uždavinys, tad visi turite draugiškai ir sutartinai siekti šio tikslo įgyvendinimo, o vaikai turi jausti, kad yra bendro uždavinio bendradalyviai.

Tegu savaitgaliai būna ypatingi

Savaitgaliais reikėtų nepamiršti svarbiausių ryto dalykų – dantukų valymo, susišukavimo, tačiau visai šeimai smagu, kai savaitgalio rytai būna kitokie, ypatingi. Jei niekur neskubate išeiti, savaitgaliais atsikėlę galite visa šeima kurį laiką leisti vilkėdami pižamas, savaitgalio pusryčiams skirkite daugiau laiko, pagaminkite ką nors sudėtingesnio ar ypatingesnio ir praleiskite daugiau laiko visi kartu mėgaudamiesi pusryčiais bei bendraudami, planuodami dieną. Susikurkite savo šeimos savaitgalio rytų tradicijų, kurių vaikai lauktų.

Nors darbo dienų rytai turint vaikų neretai atrodo kaip labiausiai įtemptas dienos metas, tereikia laikytis keleto pačių nusistatytų ryto taisyklių, įdėti šiek tiek pastangų ir pasiruošimo iš vakaro, ir vietoj įtampos rytai taps daug ramesne, džiugesne ir aiškesne dienos pradžia.

Pagal afineparent.com parengė Diana Gancevskaitė

Sausio 19 d. minime šv. Kanutą (m. 1086).

Kanutas – Danijos karalius. Mirus jo tėvui Svenui Estridsonui (1076 m.), jis bandė atgauti karaliaus karūną, pasigrobtą brolio Haroldo, bet tik po šio mirties (1080 m.) tapo Danijos karaliumi.

Kanutas pasižymėjo energija ir ėmė plėsti savo valdomas žemes. Uoliai palaikė Bažnyčios veiklą ir besikuriančias jos institucijas. Statė vienuolynus, dvasininkus aprūpino įvairiomis privilegijomis, 8 vyskupus įvedė į senatą, supratęs savo valdžią kaip Dievo teisybės kardą bausti netikėlius. Tačiau jo probažnytinė politika krašte sukėlė nepasitenkinimą. Grįžęs iš 1085 m. ekspedicijos į Angliją, rado tėvynėje kilusią revoliuciją dėl dešimtinės rinkėjų žiaurumo ir grobuoniškumo. Kanutui teko pabėgti į Fiuneno salą. Liepos 10 d. jį užmušė iš minios paleistas akmuo.

Tai įvyko tuo metu, kai po išpažinties ir šv. Komunijos Kanutas klūpojo prieš altorių, todėl jis buvo pavadintas kankiniu, o 1101 m. karaliaus Erikos III prašymu popiežius Paschalis II jį kanonizavo bei leido perkelti jo kūną.

Nuo tada Kanuto kultas paplito skandinavų kraštuose.

Šv. Kanutas laikomas Danijos globėju.

„Šventųjų gyvenimai“

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linija

LRT KLASIKA apžvelgia šį ketvirtadienį Lietuvoje vyksiančius kultūros renginius.

Ciklo „Claros Schumann salonas“ kamerinės muzikos koncertas Vilniuje, Nacionalinės filharmonijos Mažojoje salėje – 19 valandą. Gros Čiurlionio kvartetas bei pianistai Guoda Gedvilaitė ir Joris Sodeika.

Docento daktaro Roberto Beinario obojaus klasės vakaras Lietuvos muzikos ir teatro akademijos J. Karoso salėje – 18 valandą. Koncertmeisterės – Lina Šatkutė ir Sonata Mikulė.

Dailininkės Marijos Mačiuikienės jubiliejinės tapybos parodos atidarymas Rašytojų klube – 17 valandą 30 minučių. Dalyvaus parodos autorė ir dailininkė Elena Voverienė bei redaktorė Nijolė Kvaraciejūtė.

Ludwigo van Beethoveno opera „Fidelijus“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre – 18 valandą 30 minučių. Pagrindines partijas dainuos Rachel Nicholls iš Didžiosios Britanijos ir Wolfgangas Schwaningeris iš Vokietijos. Diriguos Martynas Staškus.

Spektaklis „Bėgikas“ pagal šiuolaikinio švedų dramaturgo Mattiaso Andersono to paties pavadinimo pjesę Valstybinio jaunimo teatro salėje „99“ – 18 valandą. Režisierė – Olga Lapina.

Solveigos Daugirdaitės knygos „Švystelėjo kaip meteoras“ pristatymas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune – 17 valandą.

Serijos „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė“ poetės Tautvydos Marcinkevičiūtės naujausios knygos pristatymas Kauno miesto savivaldybės V. Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje – 17 valandą 30 minučių. Poetės eilėraščius skaitys aktorė Daiva Škelevaitė, gros gitaristas Justinas Rubinovas. Vakarą ves poetas Gintaras Patackas.

Spektaklis „Barbora“ pagal Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“ Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje – 18 valandą. Režisierius – Jonas Jurašas.

Mildos Mildažytės-Kulikauskienės paroda „Atsiminimai“, skirta dailininkės 80 metų jubiliejui, 16 valandą bus atidaryta Kauno paveikslų galerijoje. Veiks iki vasario 26 dienos.

Filosofo Arvydo Juozaičio knygos „Kuršių nerija kaip sąžinė“ pristatymas Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bibliotekos Gerlacho palėpėje – 17 valandą 30 minučių. Dalyvaus autorius. Projekto „Ėvikės skaitytojų teatrėlis“, skirto rašytojos Ievos Simonaitytės gimimo 120-osioms metinėms, kūrybinės dirbtuvėlės – 17 valandą 30 minučių šios bibliotekos Konferencijų salėje. Vadovas – aktorius bei režisierius Sigutis Jačėnas.

Tbilisio šiuolaikinio meno centro kuruojama Gruzijos šiuolaikinio meno paroda „Spėjant ateitį“ 17 valandą bus atidaryta Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. Parodoje galima išvysti, kaip smarkiai pasikeitė viduriniosios Gruzijos menininkų kartos vizualinė kalba – nuo tradicinės, piktografinės iki tarpdisciplininės. Paroda veiks iki vasario 19 dienos.

Fotografijų parodos, atkeliavusios iš Lenkijos instituto Vilniuje, skirtos instituto veiklos 20-mečio jubiliejui, pristatymas Ukmergės V. Šlaito viešojoje bibliotekoje – 15 valandą. Dalyvaus instituto direktorius, Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje patarėjas Marcinas Lapczynskis, projektų koordinatorius Andrzejus Kierulis, kiti svečiai. Paroda bus eksponuojama iki vasario 13 dienos.

Susitikimas su rašytoju Vytautu Račicku ir jo knygų herojais Trakų viešojoje bibliotekoje – 11 valandą.

Vilniaus „Keistuolių“ teatro spektaklis „Heraklis“ Marijampolės kultūros centre – 18 valandą. Režisierius – Gildas Aleksa.

Neįgaliųjų naujojo teatro spektaklis – šiuolaikinė detektyvinė komedija „Aštuonios mylinčios moterys“ pagal Robert`o Thomas pjesę – 18 valandą Kaišiadorių kultūros centre. Režisierė – Angelė Šakalienė.

Šiuo metu Vilniaus rotušėje veikia paroda, kurioje galima susipažinti su Jono Basanavičiaus paminklo konkurso rezultatais ir apžiūrėti pateiktus pasiūlymus. Netrukus bus paskelbti rezultatai, tačiau meno ekspertų organizacijos kreipiasi į J. Basanavičiaus įamžinimo konkurso organizatorius ir kviečia pripažinti, kad konkursas nepavyko, nes esą konkursui pateikti darbai žemo meninio lygio ir bet kurio iš jų realizavimas reikštų J. Basanavičiaus atminimo išniekinimą, o ne įamžinimą.

Įamžinti J. Basanavičiaus atminimą Vilniuje panoro 16 architektų ir skulptorių grupių. Visus pateiktus projektus šiuo metu galima apžiūrėti Vilniaus rotušėje. Ekspertų komisijai teko užduotis iš šių projektų atrinkti geriausią, įvertinant architektūrinius, meninius sprendimus, idėjos originalumą, kontekstualumą, dermę su istorine aplinka. Šio konkurso pirmosios vietos laimėtojui iš mokesčių mokėtojų pinigų ketinama skirti 5000 eurų, antrosios – 4000, trečiosios – 3000 eurų. Dvi paskatinamosios premijos – po 2500 eurų atitektų užėmusiems ketvirtą ir penktą vietas.

Vienas parodos lankytojų, paklaustas, kaip vertina pateiktas skulptūras teigė esą jos yra gana žemo lygio, J. Basanavičius į save nepanašus, aikštė, kur būtų skulptūra, blogai nesuprojektuota.

Kita parodos lankytoja teigė, kad būtų iš ko išsirinkti, bet mažiau stilizuota skulptūra, anot moters, atrodytų geriau.

Dar nepaskelbus laimėtojų, meno ekspertų organizacijos – Tarptautinės dailės kritikos asociacijos Lietuvos sekcija, Lietuvos dailės istorikų draugija, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga rengia kreipimąsi į J. Basanavičiaus įamžinimo konkurso organizatorius kviesdami pripažinti, kad konkursas neįvyko. Nes, pasak jų, projektai neatitinka elementarių meninio lygio kriterijų.

„Meno žmonės, meno bendruomenė ir meno ekspertai pašiurpo pamatę rezultatus, jei iš pradžių buvo juokinga, tai vėliau pasidarė liūdna. Mes tikrai kviečiame šį konkursą paskelbti neįvykusiu, negaliojančiu, ir jokiu būdu neskirti jokių premijų, visi sutinka, nes tai būtų ne J. Basanavičiaus atminties įamžinimas, o išniekinimas. Juk mes kalbam apie J. Basanavičių, kuris rūpinosi, kad Lietuva būtų, jis labai rūpinosi pirma Lietuvos dailės paroda, o dabar mes galim pasiūlyti tik tai? Meno klestėjimo laikotarpiu – Renesanso metu – konkursas reiškė, kad varžosi geriausi, nes tai reprezentuoja valstybę, tai rodo, kas mes esame, ką mes vertiname. O dabar šitą konkursą apžiūrint, na, gali tiktai raudonuoti. Visi suglumę, mat pasiūlymai iš tikrųjų „neišeina“ iš Stalino ir Leninio klišių. Jei bent vieną skulptūra atsirastų prie filharmonijos – tai būtų kažkas paradoksalaus ir įžeidžiančio J. Basanavičių“, – sakė meno kritikė, kultūrinio leidinio „7 meno dienos“ redaktorė Monika Krikštopaitytė.

Ji taip pat teigia, kad nereikia pamiršti, kokiai asmenybei kuriamas paminklas – J. Basanavičiui – žmogui, kuris labai rūpinosi savo įvaizdžiu: „Ironiška tai, kad J. Basanavičius buvo žmogus, kuris aiškiai suvokė įvaizdžio svarbą viešumoje, jis rūpinosi savo atvaizdu, pozavo 9 menininkams, kvietė geriausius, žinant tą jo rūpinimąsi, tai šitas konkursas yra visiška parodija.“

Pasak menotyrininkės Skaidros Trilupaitytės, artėjant jubiliejams ar valstybinėms šventėms suskumbama jas įprasminti atminties ženklais, tačiau nediskutuojama su profesionalais, kaip geriau tai padaryti, užuot tai darius, tiesiog stengiamasi iki tam tikros datos įvykdyti projektą, neatsižvelgiant į meninę jo vertę.

„Egzistuoja jubiliejai, reprezentaciniai istoriniai momentai, kai turim švęsti, artėja data – ar šimtmetis, ar tūkstantmetis – kuomet sujuda politinis elitas, visi tie organai, kurie nusprendžia, kad reikia kažką daryti ir tas kažkas visuomenėj egzistuoja kaip paminklas, sutvarkymas, aikštės atidarymas, o paminklas įsivaizduojamas populistiškai, vadovaujantis pasenusiais standartais, kad figūra turi būti ant žirgo. Nėra tokių kriterijų, kurie būtų iškristalizuoti, nediskutuojama su profesionalais, kaip būtų galima įprasminti tą erdvę. O juk būtų galima dirbti su meno bendruomene, ir inicijuoti vieną kitą projektą, diskutuojant, su tais žmonėmis, kurie pajėgūs, o ne su savivaldybėmis, kurios neveikia meninės kalbos lygmeny“, – kalbėjo kultūros politikos tyrinėtoja S. Trilupaitytė.

Savivaldybės atstovai teigia svarstysiantys gautas meno ekspertų pastabas.

Užsienio reikalų ministerija gavo Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) generalinio direktoriaus Yukiya Amano atsakymą į 2017 m. sausio 3 d. Lietuvos užsienio reikalų ir energetikos ministrų laišką, kuriame Lietuva reiškė susirūpinimą dėl pasikartojančių incidentų Astravo atominėje elektrinėje (AE) ir dar kartą išdėstė savo reikalavimus Baltarusijai: atlikti visos apimties TATENA SEED (angl. Site and External Events Design) misiją aikštelių vertinimui ir rizikos bei atsparumo vertinimo testus (streso testus) Astravo AE ir prašoma užtikrinti tarptautinę Astravo AE kontrolę, teigiama pranešime spaudai.

TATENA atstovai patvirtina, kad sausio 16–20 d. Baltarusijoje vyksta nepilna TATENA SEED misija. Konkrečių misijų apimtis nustato ne TATENA, o pati kviečiančioji šalis, todėl pranešimai, kad viską sprendė ne Baltarusija, o TATENA, neatitinka tikrovės.

„Esame labai sunerimę, kad Baltarusija tarptautinius branduolinės saugos standartus taiko selektyviai. Tai yra nepriimtina“,  – sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

„Baltarusija praleido aikštelės vertinimo modulius ir pasikvietė TATENA SEED misiją, kuri greičiausiai apsiribos tik atominės elektrinės dizaino vertinimu.  TATENA misija vertina tik tuos elementus, kuriuos nurodo Baltarusija, kuri po to viešumoje platina apibendrinančią vien pozityvią informaciją, tuo klaidindama tiek savo visuomenę, tiek užsienį“, – sakė ministras. 

Lietuvos ministras pažymėjo, kad selektyvus branduolinės saugos standartų taikymas suponuoja išvadą, kad Astravo AE vystytojai turi ką slėpti.

Nors Lietuva reikalavo, kad Baltarusija pasikviestų visos apimties SEED misiją, kuri įvertintų galimų Baltarusijos AE statybos aikštelių tyrimus ir įvertinimą, parinkimo kriterijus ir jų tinkamumą AE statybai, tačiau Baltarusijoje vykstančios misijos apimtis greičiausia apsiribos tik atominės elektrinės dizaino vertinimu. 

Lietuva atkreipia dėmesį, kad tokie esminiai klausimai, kaip aikštelių parinkimo kriterijai, poveikio aplinkai vertinimas, ar buvo atlikti ir kaip seisminiai tyrimai nebus analizuojami šios TATENA misijos metu.

Lietuva nuo 2013 m. prašo, kad Baltarusija atliktų visos apimties TATENA SEED misiją. Susitikimuose su Baltarusijos pareigūnais ir diplomatiniame susirašinėjime Lietuva nuolat prašydavo pateikti informaciją, kada ir kokios apimties TATENA SEED misija kviečiama į Baltarusiją, tačiau jokio oficialaus atsakymo nesulaukė. Baltarusija ignoravo ir daugkartinius prašymus į misijos ekspertų grupę įtraukti Lietuvos atstovus. Ne tik Lietuva, bet ir tarptautinės organizacijos ragino Baltarusiją pasikviesti TATENA SEED misiją siekiant užtikrinti Astravo AE saugą: tokią rekomendaciją 2014 m. pateikė Espo konvencijos šalių susitikimas ir Branduolinės saugos konvencijos peržiūros susitikimas.

Evgenios Levin nuotrauka

Darbo savaitė baigsis su lengvais krituliais ir gana šiltais orais. Savaitgalį staigių orų permainų nelaukiama, tik mažės kritulių, LRT RADIJUI sako sinoptikė Margarita Kirkliauskaitė.

Ketvirtadienį Lietuvoje bus debesuota. Daug kur numatoma šlapdriba, lietus, lijundra. Vietomis susidarys rūkas, plikledis. Vėjas pūs iš pietvakarių, 8–13 m/s.  Aukščiausia temperatūra dieną sieks nuo 2 laipsnių šalčio iki 2 laipsnių šilumos, pajūryje bus apie 4 šilumos.

Penktadienio naktį krituliai pamažu trauksis, o matomumą mažins tirštas rūkas, kuris išplis daugelyje rajonų. Temperatūra beveik nekris, o kai kur ir kils.

 „Dieną temperatūra kils iki 0–5 laipsnių šilumos, rūkai pamažu turėtų sklaidytis, o pietiniuose rajonuose galima dulksnos tikimybė“, – sako sinoptikė.

Šeštadienio naktį daug kur numatomi negausūs krituliai, o dieną jų bus mažiau. Naktį bus apie 0 laipsnių, dieną – pliusinė temperatūra.

Sekmadienį atsiras daugiau pragiedrulių, kritulių beveik nebebus. Naktį kris iki 2–7 laipsnių šalčio, dieną svyruos apie 0.

Klaipėda, 1923 m. vasario 16 d.

Uostamiesčio savivaldybėje vyksta diskusijos, ar nevertėtų pasekti kai kurių užsienio šalių pavyzdžiu ir kol nėra galimybių atstatyti visą Klaipėdos pilį, tiesiog atkurti jos tūrius kitomis priemonėmis, rašo dienraštis „Vakarų ekspresas“.

„Kol kas jokių sprendimų nėra. Tai - tik pirmas pokalbis apie vizijas, kaip galbūt galėtų būti. Tiesiog svarstėme, gal reikėtų atkurti Klaipėdos pilies tūrius taip, kaip daroma kitose šalyse. Surenčiama konstrukcija ir aptraukiama audiniu, ant kurio nupieštas pilies vaizdas“, - sakė savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Elida Mantulova.

Klaipėdos istorikai yra minėję, kad būtų galima gana tiksliai atstatyti bastioninę Klaipėdos pilį, nes apie ją yra išlikę itin daug duomenų, kurie leistų atkurti apie 85 proc. tiesos atitinkantį vaizdą.

Evgenios Levin nuotrauka

Siekiant nuimti įtampą visuomenėje dėl Seimo narės Gretos Kildišienės automobilio ir ryšių su „Agrokoncernu“, išperkamosios nuomos sutartis turėtų būti paviešinta, mano Seimo vicepirmininkė „valstietė“ Rima Baškienė.

„Manau, kad tai neturėtų būti jau paslaptimi. Manau, kad reikia nuimti įtampą ir leisti visiems pamatyti, kad tikrai nieko nusikalstamo šioje veikloje nėra, kad buvo sutartys, kad buvo bankiniai pavedimai padaryti“, – ketvirtadienį Seime žurnalistams sakė ji.

R.Baškienė teigė, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas bei „Agrokoncerno“ akcininkas Ramūnas Karbauskis jai, premjerui Sauliui Skverneliui ir Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui parodė sutartį, pagal kurią G. Kildišienės motina Vladislava Mikalauskienė išperkamąja nuoma buvo įsigijusi automobilį „Range Rover“ iš „Agrokoncerno“. Šia mašina naudojosi Seimo narė G. Kildišienė.

„Aš mačiau lizingo sutartį, ir šioje sutartyje pakankamai aiškiai fiksuojamos datos – 2016 metų vasaris. Aišku, neperskaičiau visos sutarties delikačiai, bet mačiau, kad tai oficiali sutartis, yra antspaudai ir parašai. Ir dar kas mane labai džiugino, kad yra bankiniai pavedimai“, – tvirtino R. Baškienė ir pabrėžė, kad už lizinguojamą mašiną mokėta sistemingai po 1 tūkst. eurų per mėnesį.

Pasak Seimo vicepirmininkės, sutartį R. Karbauskis parodė jų paprašytas. Anksčiau jis yra minėjęs, kad jos viešinti jokiu būdu negali, nes tai pažeistų įstatymus, ginančius privačius sandorius.

„Parodė, kad mes kaip kolegos paprašėme. Tikiu, Ramūnu Karbauskiu ir pasitikiu, ir tai, ką jis sako, tikrai žinau, kad sako tiesą. Jis pats sako, kad pašalinti abejonės štai yra sutartys ir jas galite pamatyti. Tas sutartis matė ir premjeras, ir Seimo pirmininkas, ir aš mačiau“, – pasakojo R. Baškienė.

Paklausta, ar jai nekilo abejonių, kaip buvusi darželio auklėtoja galėjo įsigyti brangų visureigį, politikė tvirtino tokio klausimo sau nekėlusi.

„Kas gali paneigti, kad tai buvo kiti finansavimo šaltiniai, galbūt žmogus turėjo palikimą, galbūt buvo susitaupęs, man tai nebuvo svarbu. Tai žmogaus apsisprendimas, galbūt jo gyvenimo svajonė buvo tokia. Nesiimu nei pati sau to klausimo kelti, nei dėl jo diskutuoti“, – kalbėjo R. Baškienė.

Savaitgalį R. Karbauskis patvirtino, kad G. Kildišienė naudojasi jo valdomo „Agrokoncerno“ automobiliu. Tiek G. Kildišienė, tiek R. Karbauskis tvirtino, kad automobilio išperkamosios nuomos sutartis sudaryta su artimu politikės giminaičiu, kuris jai leidžia naudotis transporto priemone. Kilus rezonansui visuomenėje dėl Seimo narės ryšių su „Agrokoncernu“ ir galimų neteisėtų pajamų, G. Kildišienė pranešė, kad jos giminaitis nutraukia išperkamosios nuomos sutartį, o ji įsigis nuosavą automobilį.

Projektas „Galia nugalėti“ Bernardinai.lt

Dokumentinis agentūros Nanook projektas „Galia nugalėti“, pasakojantis apie Lietuvos parolimpiečius, įvertintas kaip geriausias tarptautinis 2016 metų multimedijos žurnalistikos darbas New Media Writing konkurse. Apdovanojimus organizavo Bornmuto universitetas ir labdaros kompanija „if:book UK“ Didžiojoje Britanijoje.

Lietuvių darbas nugalėjo tarptautinių žurnalistikos projektų kategorijoje, skirtoje istorijoms, pateiktoms inovatyvia skaitmenine forma. Vienas pagrindinių konkurso reikalavimų – išnaudoti skaitmeninių medijų technologines galimybes ir papasakoti istoriją tokiu būdu, kokiu negalėtų tradicinės žiniasklaidos priemonės. Pasak konkurso organizatorių, įteiktas prizas – tai paskata toliau ieškoti naujoviškų sprendimų, siekiant sujungti rašto žodį ir naująsias medijas. Ši kategorija Bornmuto universiteto organizuojamame kasmetiniame konkurse atsirado pirmą kartą.

Pats multimedijos projektas „Galia nugalėti“ buvo pradėtas kurti 2016 metų liepos mėnesį, kuomet Lietuvos parolimpiečiai ruošėsi žaidynėms Rio de Žaneire. Prieš sportininkams išvykstant į varžybas, Nanook agentūros žurnalistai Berta Tilmantaitė, Sofija Korf, Karolis Pilypas Liutkevičius ir Mindaugas Drigotas pradėjo jų pasiruošimo dokumentavimo darbus. Buvo siekiama ne tik užfiksuoti jų treniruotes, papasakoti asmenines istorijas, bet ir įsigilinti į neįgaliųjų žmonių problemas Lietuvoje. Rugpjūtį surinkta informacija virto interaktyviu multimedijos projektu, kurį sudarė tekstai, nuotraukos, iliustracijos, informacijos vizualizacijos ir video pasakojimai. Projektas „Galia nugalėti“ buvo publikuojamas naujienų portale 15min.lt ir Nanook tinklalapyje.

Bernardinai.lt

Nanook komanda apdovanojimų ceremonijoje dalyvavo virtualiai – transliaciją internetu buvo galima stebėti gyvai, o tiesioginiu video skambučiu organizatoriai susisiekė ir su viena iš projekto kūrėjų Berta Tilmantaite.

Organizacijos Gorkana naujienų ir turinio skyriaus direktorius Philip Smith, paskelbęs laimėtojus, sveikino Nanook komandą ir sakė esąs susižavėjęs visais Lietuvosparolimpiečiais bei jų istorijomis.

P. Smith klausė B. Tilmantaitės apie projekto įgyvendinimą, temą ir ką komandai reiškia šis apdovanojimas. „Simboliška, kad parolimpiečiai iš žaidynių Lietuvai parvežė net du aukso ir vieną sidabro medalį. Su šiuo projektu mūsų komanda jau irgi laimėjo du pirmos ir vieną antros vietos apdovanojimus, ir nors jie neprilygsta Parolimpiniams medaliams, džiaugiamės, jog projektas yra matomas bei vertinamas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Šitaip neįgaliųjų bei neįgaliųjų sporto problemos sulaukia daugiau dėmesio, diskusijų ir, tikėkimės, sulauks pokyčių,“ – sakė B. Tilmantaitė.

Projektas „Galia nugalėti“ prieš tai buvo įvertintas 2016 m. Metų sportininkų ir žurnalistų apdovanojimuose – jis buvo pripažintas kaip „Geriausias metų sporto vaizdo reportažas“ ir užėmė antrąją vietą „,Metų sporto iniciatyvos“ nominacijoje.

Su projektu galima susipažinti lietuvių ir anglų kalbomis

Lietuvių kalba Nanook internetinėje svetainėje: http://nanook.lt/will-to- win/

Lietuvių kalba portale 15min: http://www.15min.lt/media/timeline/galia-nugaleti

Anglų kalba Nanook internetinėje svetainėje: http://nanook.lt/will-to- win/

Daugiau apie konkursą: http://newmediawritingprize.co.uk/faq/

Eva Mārtuža. Petro priesaika: romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 480 p.

Dailininkas Dovydas Čiuplys

Latvių rašytojos Evos Mārtužos romanas „Petro priesaika“ pasakoja apie įvykius, kurie nepraranda reikšmės ir bėgant tūkstantmečiams. Šiame „Da Vinčio kodą“ primenančiame romane jo herojai iš pasaulio archyvų bei saugyklų siekia išgauti sensacingus liudijimus apie baltų istoriją, kad parvežtų juos namo. 

1724-ieji. Caras Petras Pirmasis apstulbęs pasilenkia virš laiškų stalo ir suraizgo parašą po priesaika. Jis supranta, kad Jekaterina verta tapti imperatore – tik tokia moteris galėjo jį priversti pasirašyti provokacinį senio Gliuko dokumentą. Tačiau ateities kartoms apie jį lemta žinoti tik iš nuogirdų. Ką gi jame įrašė vokiečių pastorius Gliukas, išvertęs į latvių kalbą Bibliją, ilgai lieka paslaptis. Iki mūsų dienų. 

Jaunas mokslininkas Prūsis su bičiuliais užsibrėžia įminti Gliuko mįslę. Pasinėręs į baltų ornamentų šifrų paieškas, jis laikosi požiūrio, kad baltų kalbos senesnės už sanskritą. Tačiau kelią bičiuliams taikosi pastoti ciniškasis Piotras. Jis neigia tokių mokslininkų kaip V. Toporovas ir M. Gimbutienė tyrimų rezultatus, kurie įrodo baltų kultūros reikšmę Europos istorijoje. 

Romanas nėra tuščia fantazija, jis skatina atidžiai pasižiūrėti į lyg ir visiems žinomą istoriją, kurios niekada nebus įmanoma pažinti išvengiant subjektyvaus požiūrio. Istorijos faktai priklausomai nuo raidos laiko ir konkretaus konteksto paprastai įgauna kitą reikšmę ir kartu skirtingus vertinimus, negu tai galėjo būti pradžioje.

Rašytojos sukurtas kūrinys nėra linijinis, jis kalba apie istoriją jos vertybių plotmėje, apie įvykius, neprarandančius reikšmės ir bėgant metams, šimtmečiams bei tūkstantmečiams, – apie sakralinį laiką, vertybių laiką, apie ženkluose, raštuose, ornamentuose esančią atmintį, kuri matoma ne laiko kategorijose. Tai vertybės, atsinaujinančios ne tik Latvijos, o ir visos civilizacijos istorijoje.

Eva Mārtuža – žymi Latvijos rašytoja, poetė, publicistė, daugelio romanų autorė. Pačios rašytojos gyvenimas taip pat vertas plunksnos. Sovietmečiu ji rizikavo savo ir visos šeimos likimu, kai savo vardu pradėjo spausdinti vyro giminaitės poetės Bronislavos Mārtuževos kūrybą.

Nuotr. Jono Petronio

Universitetai ir visas aukštasis mokslas neginčytinai yra savos tautos simboliniai kultūros centrai, nors kai kada jie ima susitraukti iki rinką ir valdžią aptarnaujančių baltakalnierių darbininkų treniruočių stovyklų. Lietuva kartu su daugeliu išsivadavusių pokomunistinių šalių 1990-uosius pasitiko su viltimi, kad greitai vietoj Homo sovieticus visuomenėje įsitvirtins naujo dvasingumo, laisvės ir intelektualumo prikeltas individas. Juk tuomet ne vienas įsivaizdavo, jog esame dvasingi, o mums stinga tik Vakarų demokratijose susikaupusios daiktiškos gerovės. Pirmasis universitetus į autonomiją ir akademinę laisvę vedęs įstatymas dar turėjo aiškią misiją – ugdyti naują žmogų. Metai bėgo, o kilni siekiamybė traukėsi užmarštin, tyliai laukdama istorijos dėmesio.

Šiandien universitetų likimas Lietuvos politikoje siejamas tik su primityviu sovietinio planavimo refleksų veikiamu klausimu, kiek jų šaliai reikia? It nepratekančio vandens tvenkiny dar garuoja rūpestis, kas valdys, kieno žinioje bus tai, kas visai nesenai neabejotinai buvo siejama išskirtinai su laisve ir savivalda. Ypač bado akis sąmoningas ar nesąmoningas vengimas saugoti institucinę akademinės srities atmintį, be kurios greitai pametama prasmingos veiklos kryptis. Priminti 1990-ųjų idėjas, kuriomis buvo apsvaigintos įstatymų leidėjų, Atviros Lietuvos fondo aplinkos visuomenės šilkverpių, Vytauto Didžiojo universiteto steigėjų iš JAV ir iš Lietuvos galvos?

Glaustai: Homo sovieticus yra siaurai, vienpusiškai, techniškai lavintas tipas, kuriam neprivalu gilintis į moralinės kultūros klausimus, nesvarstytinos universalios vertybės ir išsilavinimo prasmė, nereikia ir gebėjimo matyti ir kritiškai mąstyti visumą. Už juos, stovinčius prie begalinių konvejerių ir kabinetų, gyvenimo prasmės ir valstybės valdymo klausimus turėjo spręsti komunistų partinių ir politinių mokyklų auklėtiniai. Iš dalies tai ir darosi.

Koks buvo galimas politinis elgesys išsivadavimo pradžioje? Štai vokiečiai padarė paprastai: susivieniję pakeitė daugumą Rytų Vokietijos profesorių ir dėstytojų į vakariečius. Mums teko vaidinti kitą spektaklį, stebint, kaip marksizmo leninizmo, mokslinio komunizmo ir ateizmo, TSKP istorijos indoktrinieriai tampa pirmaisiais Europon grįžtančios Lietuvos politologais. Mūsų šaliai, kaip ir kitiems posovietiniams kraštams, stigo savų Vakarų (vokietijų), išskyrus prof. Algirdo Avižienio kartos akademikus, geriausiuose pasaulio universitetuose pasiekusius pripažinimą ir labai gilų supratimo lygį. Dešimtys JAV ir Vakarų Europos lietuvių įsijungė į išnešiotos patirties sklaidą su viltimi, kad tai bus geranoriškai priimta pasikeisti siekiančiame akademiniame posovietinės Lietuvos elite. Ar dar pamename, koks likimas ištiko amerikietišką aukštųjų studijų ir doktorantūros programą? Ar dar galima rasti bent kelis panašumo ženklus su tuo, kas biurokratijos diktuojama šiandien ir kas kažkodėl vadinama „tvarka“?

Esminės idėjos, kuriomis nešini fiziškai ar dvasiškai grįžo į sovietų ideologijos nusmukdytą Lietuvą užsienio lietuviai, vertė ieškoti būdų įveikti iš sovietmečio atklydusį vienos tiesos monopolį, decentralizuoti universitetinę aplinką, išvaduoti studentą iš ankstyvos siauros specializacijos narvo, vis labiau ribojančio prasmingo gyvenimo ir veiklos galimybes spartėjat laisvosios rinkos pasaulio permainoms. Tie žmonės puikiausiai juto Vakarų akademinių sluoksnių ydas (įskaitant dėl išteklių ir pripažinimo besitelkiančias akademines gaujas), žinojo, kas gali tapti panacėja, o kas tik savęs apgaudinėjimo vaistais.

Štai Sorbonos decentralizaciją su 1968 m. maištaujančiais studentais pergyvenęs didysis XX a. mąstytojas prof. Algirdas Julius Greimas (Sauliaus Žuko dėka) „Literatūros ir meno“ puslapiuose 1990-ųjų pradžioje dalijosi savo testamentiška išmintimi ir linkėjo Lietuvai kurti kolegijas mažuose šalies miestuose. Su inteligentijos potencialo atkūrimo ir demokratijos dvasios ugdymo viltimi. Kokia gali būti demokratija ir laisvosios rinkos ekonomika be idėjų konkurencijos? Beje, daug vėliau, jau pastebėjęs didžiųjų idėjų įgyvendinimo nesėkmes ir matydamas permainų dusulį biurokratinėje rutinoje, kitas žymus mokslininkas, Baltimorės universiteto branduolinės fizikos profesorius Kazys Almenas, vietoj ilgų reformatorių ir kontrreformatorių įstatymų projektų pasiūlys tik vieną principą, kurio vertėtų laikytis dėl sėkmingesnės ateities: neleisti, kaip ir daugumoje Vakarų valstybių, dirbti tuose universitetuose, kuriuos baigia ar daktaratus apgina būsimieji profesoriai. Ne skaičius, bet pagal garbingo žaidimo taisykles konkuruojantis policentriškumas lemia.

Žymūs Amerikos profesoriai Kęstutis Skrupskelis ir Vytautas Kavolis ne tik dėstė skirtinguose atgimstančios Lietuvos universitetuose, bet ir rašė projektus, kaip turėtų organizuotis socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetai. Kas juos mena šiandien? Suprantu, kad biurokratiniam klapčiukų elgesiui amnezija yra patogesnė nei atmintis. Tačiau kas nors turi likti istorijai, svarbu nepavėluoti jos parašyti.

Menotyrininkė Agnė Narušytė. Nuotraukos autorė – Regina Šulskytė

Atrodo, su Leonidu Donskiu mirė ir mintis, kad geriau gyventi „be pykčio“. Socialiniuose tinkluose kasdien kyla pasipiktinimo bangos. Žiniasklaidoje patyčių kultūra jau tapo norma. Įstatymuose auga prievartos procentai – naujasis Seimas tegalvoja, ką dar uždrausti ar atimti. Net valdančiosios partijos pirmininko kalėdiniame sveikinime geriausiai girdėjosi žodis „muškit“. Ką – nebesvarbu, nes priežastis išgalvota. O pyktis lengvai sau keliauja nuo vieno objekto prie kito. Tereikia paleisti gandą, parodyti ženklą, ir minios bulius jau lekia krauju pasruvusiom akim į kitą pusę.

Norėčiau pasakyti, kad kultūra yra atgaiva nuo šito destruktyvaus jaudulio. Bet negaliu, nes išplėsta kultūros sąvoka leido suplakti vertybes į komercinį kokteilį, kuriame menininkų kuriamo grožio nebesimato per gerai perkamus ir lengvai suvartojamus „produktus“. Tos išplėstinės „kultūros“ paribiuose pastaruoju metu irgi liejasi patyčių srutos. Čia pakalbėsiu apie du, regis, nieko bendro neturinčius įvykius: aktorės Astos Baukutės išsišokimą televizijoje ir Ignalinos kultūros centro jubiliejinį renginį.

Kita vertus, visi interpretatoriai perdeda siekdami savo tikslų, dažniausiai irgi politinių. Tikiu, kad aktorė tiktai papokštavo neturėdama jokių kraugeriškų minčių. Sakyčiau – nevykęs pokštas ir tiek, jei jis nebūtų pas mus išbujojusios patyčių kultūros dalis, o ta kultūra – nebūtų tam tikros ideologijos simptomas, o ta ideologija nesiskverbtų į valstybės aparatą. Jei viso to nebūtų, kas nors būtų iškirpęs Baukutės išsišokimą iš sumontuotos laidos. Bet neiškirpo, nes prasčiokiškas humoras, kurio pagrindas – lengviausiai pažeidžiamų žmonių žeminimas, yra gausiausiai žiūrimas, o reitingai – pagrindinė žiniasklaidos valiuta. Taip sureguliavus savo nuostatas, jautrumas kito skausmui blėsta, o sklaida tai paverčia masiniu reiškiniu. Neatsitiktinai po Baukutės gesto feisbuke netruko atsirasti ir seksistinis komentaras: „Čia jums ne kūdikį Seimo salėje žindyti“. Jo autorius – irgi buvęs Seimo narys, buvęs kultūrinių ir nekultūrinių leidinių redaktorius. Jam panieka moterims irgi tėra pokštas, toks normalus ir nekaltas lyginant su Hitlerio gestu, kad niekas ir nesureagavo. Abu buvę politikai – tos pačios patyčių kultūros personažai.

Ignalinos atvejis atrodo su visu tuo nesusijęs. Kultūros centro jubiliejaus šventei organizatoriai sugalvojo vaidinimą, primenantį sovietmečio kultūrą, kurią centras ir turėjo skleisti. Sakyčiau, tai net konceptualu. Bet mačiau viską tiktai kaip piktų interneto komentarų iliustracijas. Išimtas iš konteksto vaizdas akimirksnį suveikė kaip laiko mašina – pionieriai mojuoja kaklaraiščiais ir raudonomis vėliavomis, virš jų – plakatinis užrašas: „Menas priklauso liaudžiai!“ Atrodo, kaip spalvas pakeitusi sena fotografija, bet veiksmas vyksta dabar. Vien tas neatitikimas turėjo nuraminti jautresniuosius, kad čia – praeities parodija. Vaizdo įrašas patvirtino: pionieriais apsirengę brandaus amžiaus žmonės žygiavo ir dainavo „Tevisad šviečia saulė“ kaitaliodami kalbas ir taip energingai šypsodamiesi, kad spektaklis atrodė kartu ir komiškas, ir košmariškas.

Tačiau saviveiklininkai iš sovietinių klišių sukūrė per daug įtaigų įvaizdį. Juos užsipuolė kone visi, renginyje nebuvę, nematę, neįsigilinę. Prasidėjo diskusijos, ar gerai cituoti sovietmetį, ar blogai. Kaip jau aną savaitę pastebėjo Ernestas Parulskis, apie tuos ideologinius ginčus kalbėti nuobodu. Aš apie tai irgi nekalbėsiu. Šį komentarą išprovokavo ne atminties politika, o vėlgi patyčių kultūros ir draudimų valstybės Frankenšteinas. Tie žmonės buvo išvadinti bjauriausiais žodžiais. Šiurpiausias buvo Andriaus Užkalnio komentaras, siūlantis „žiaurų atkirtį“ ir diktatą, pastiprintą smurto įvaizdžiais, kad visokie praeities romantizuotojai bijotų reikšti savo nuomonę. Net jei tai – fiktyvaus personažo pasityčiojimas iš mūsų pačių fobijų, jame užprogramuota neapykanta nustelbia ironijos gydantį poveikį. Pacituosiu tik vieną sakinį: „Pasakysime jums, kaip ir ką reikia galvoti, nes patys nesusitvarkote.“ Tai skamba tarsi George`o Orwello „Tiesos ministerijos“ aplinkraštis. Ministerijos darbuotojai prižiūrėjo gyventojų sielas, kad apsaugotų visuomenę nuo „minties nusikaltimų“. Anglams tai buvo literatūrinė distopija, mums – sovietinė tikrovė. Bet kaip tik nuo tos tikrovės tarsi mėgintų apsaugoti Užkalnio tiesos ministerija. Ydingas ratas užsidaro, o Užkalniui – dvejetas iš logikos. Ir visiems tiems, kurie draudimais reikšti savo mintis tikisi įveikti asmenines nostalgijas, beprotiškas svajones, iracionalias idėjas ir sukurti darnią robotų visuomenę. Nes jie nesiūlo nieko kito kaip tik grįžti į totalitaristinę praeitį, kad ir kokiomis spalvomis ji būtų nudažyta.

Čia gali atrodyti, kad pati priėjau loginę aklavietę. Ar pasisakydama už laisvę išsakyti man nepatinkančius požiūrius neturėčiau sutikti, kad Hitlerio gestu galima pasitikti žydą? Gal ir turėčiau. Bet tai nereiškia, kad su tokiu žmogumi norėčiau turėti ką nors bendro. Džiaugiuosi, kad ir Lietuvos televizija nenori. Kita vertus, Ignalinos kultūros centro primintas šūkis, kad „menas priklauso liaudžiai“, anais laikais buvo tik eilinis melas, dabar – kad ir kaip to kartais nenorėtume – tiesa. Tai laisvės ironija. Bet ir jos galia. Patyčių kultūra nuslinktų į pašalius, jei mažiau žmonių jos geistų, jei mažiau norėtų turėti ką nors bendra su tais, kurie kursto neapykantą ir pelnosi iš kitų skausmo. Jei žmogaus įžeidinėjimas nebebūtų pramoga, o tik žeminti tesugebantį juokdarį pasitiktų tyla. Jei negerbti žmogaus orumo neleistų žiniasklaidos priemonės savigarba. Tai, aišku, utopija. Ypač dabar, kai net tradiciškai humanistines vertybes palaikiusiose Europos šalyse daugėja nepakantumo apraiškų. Bet juk galiu pasvajoti apie ateities Lietuvą, kurioje galima taiki diskusija, įsiklausant į kito argumentus, be patyčių, „be pykčio“.

Deja, visa tai parašiau pati nesitverdama pykčiu. Nes naujoji valdžia, prieš rinkimus tiek visko pažadėjusi kultūrai, patyliukais atėmė dvigubai didesnę dalį iš mano ir taip nedidelio užmokesčio už šį ir kitus komentarus. Aišku, ne tik mano, bet ir visų mano draugų. Einu, pažiūrėsiu Ettore Scolos komediją „Bjaurūs, purvini, pikti“ – gal padės.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Tomo Ivanausko nuotr.

Paaiškėjo, kas naujame LNDT spektaklyje „Tartiufas“ kurs pagrindinį Tartiufo vaidmenį. Apgaviką, manipuliatorių ir melagį, apsimetusį šventuoliu, pakaitomis vaidins du labai seniai didžiosiose Lietuvos teatro scenose matyti aktoriai, ypač virtuoziškai atliekantys komiškus vaidmenis – Dainius Kazlauskas ir Giedrius Savickas. Kalbėdamas apie būsimą spektaklį Dainius Kazlauskas sako, kad malonu po ilgos pertraukos grįžti pas bendraminčius, tačiau jį apėmęs dvilypis ir keistas jausmas. 

Prieš  trejus metus režisavote „Tartiufą“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, dabar Oskaro Koršunovo režisuojamame spektaklyje vaidinsite pagrindinį vaidmenį. Kuo, Jūsų nuomone, „Tartiufas“ aktualus šiuolaikiniam žiūrovui?

Tartiufo istorija apipinta įvairių legendų, tikrų ir netikrų istorijų. Pirmajame Moliere‘o parašytame pjesės variante Tartiufas buvo vyskupas, tokia istorija, pripažinkim, skamba vienaip. Po Vatikano įsikišimo, dvasininkijos kritikos, Tartiufas jau „tapo“ pasauliečiu, labai dievotu, tad irgi iš karto pasikeitė jo reikšmė. Jei žiūrime į Tartiufą kaip į pasaulietį, tai jis nėra nei didelis nusikaltėlis, nei patenka į filosofinę Tartiufo kategoriją plačiąja prasme. Tiesiog smulkus apsišaukėlis, sukčius, kuris pasinaudojo žmonių patiklumu ir iš to gyveno. O jei jis būtų vyskupas, kaip Moliere‘as rašė pirminiame variante, tuomet Kleanto pradinis monologas įgautų visai kitą prasmę. Gautųsi smarki istorija! Kita vertus, tokių žmonių buvo visą laiką ir jie neišnyks. Tik būna etapai, kai jie pradeda dominuoti, manau, kad dabar ir yra tas laikas, kai jų per daug. „Tartiufas“ yra labai laiku.

Kuo sudomino galimybė vaidinti? Norite išbandyti kitą pusę, jaučiatės dar kažko neišsakęs?

Šią Moliere‘o pjesę esu labai išanalizavęs, tad apima dvilypis jausmas, keista – kaip ir viskas aišku, kaip ir ne iki galo aišku. Kiekvieno režisieriaus požiūris ir spektaklis yra skirtingi. Pjesė ta pati, bet tikslai kitokie. Šiuo atveju tarp to, ką aš kūriau, ir to, ką kuria Oskaras, yra didelis skirtumas, ir jis man labai priimtinas, labai įdomus, teisingas. Žiūrėsim, kas iš to gausis.

Ar nesunku priimti kito režisieriaus idėjas, kai pats jau režisavote šį kūrinį, turėjote savo viziją?

Yra tokia taisyklė – jei esi vienoje barikadų pusėje turi elgtis vienaip, jei esi kitoje barikadų pusėje – turi laikytis tos pusės įstatymų. Šiuo atveju šeimininkas yra Oskaras, ir aš priimu jo režisavimą be jokių kalbų, tai yra jo kūrinys. Mes, aktoriai, prisiliečiam prie jo kūrybos, esame to dalis, ir tik stengiamės padėti, įsiklausę viską atlikti taip, kaip turėtų būti. Tad jokio diskomforto šiuo atveju nejaučiu.

Gal ne visi žiūrovai žino, kad Jūs esate baigęs režisūrą, kodėl visgi persigalvojote ir pasukote į aktorystę?

Labai paprastas atsakymas – anksti pradėjau filmuotis, vaidinti. Taip susiklostė aplinkybės ir aš tam neprieštaravau, bet režisūra niekur nedingo. Atėjus tam tikram laikui, brandai, grįžau prie jos. Esu labai patenkintas, kad galiu prisiliesti ir iš vienos pusės, ir iš kitos.

Ar matote šį spektaklį kaip būdą kritikuoti dabartinę visuomenę?

Tą kritiką gal labiau įžvelgia Oskaras, tai ir yra vienas iš skirtumų tarp mano ir jo režisuotų spektaklių. Aš labiau akcentavau Tartiufą, jo fenomeną, o Oskaras atrado dar vieną įdomų kampą ir labiau išryškina Orgoną. Jei dar giliau – jų tandemą, Tartiufo ir Orgono duetą. Tartiufas šiame spektaklyje nėra tokia dominuojanti asmenybė. Nagrinėjama tema, kaip vienas kitą veikdami gali funkcionuoti tokie žmonės. Oskaro požiūris yra radikalus ir įdomus. Didžioji dalis jo kūrybos yra šiuolaikiška, spektakliuose kalbama apie nūdieną, tad ir šiame „Tartiufe“ ne ką mažesnis akcentas tenka šiandienos aktualijoms. Sakoma, kad ateina momentas, kai reikalingas Hamletas arba Tartiufas, šiuo atveju atsirado Tartiufas. Matyt, reikia bent jau pažadinti, išjudinti mūsų visuomenę, kaip sakoma ir šio sezono teatro afišoje „Išjudink sąžinę“.

Pakalbėkime apie „kitą Tartiufą“. Giedrius Savickas dažname interviu sako, kad Jūs buvote tas žmogus, kuris jį pastūmėjo į aktorystę, kai būdamas vaikas susidūrė su jumis „Žilvičio“ stovykloje. Jūsų vizija išsipildė, Giedrius tapo aktoriumi,  ne kartą vaidinote vienoje scenoje. Bet to paties vaidmens tuo pat metu tikriausiai dar kurti neteko? Ar stebite vienas kitą, jaučiasi konkurencija?

Pradėkim nuo to, kad Giedriaus pamiršti negalima. Jis buvo labai ryškus vaikas. Kadangi esam daugiau negu draugai, mūsų istorija tęsiasi ir dabar. Galiu pasakyti, kad didžiuojuosi, jog Giedrius vis dėlto pasirinko aktoriaus profesiją, jis tikrai labai geras, įdomus aktorius. Dabar jis jau subrendęs vyras, tai aišku, ir mūsų bendravimas pasikeitė, amžiaus skirtumas jau nieko nereiškia, o turėti tokį talentingą draugą bei kolegą yra ir dovana, ir atsakomybė. Išlaviruoti nesugadinant santykių, kai tenka drauge kurti, yra didelis menas. Reikia labai stipriai padirbėti su savo egoizmu ir puikybe, bet kadangi abu esame labai adekvatūs, tai nedaro įtakos nei draugystei, nei kūrybai.

Kalbant apie Tartiufo vaidmenį, mes su Giedriumi esame labai skirtingi. Nors kai kuriuos dalykus turime padaryti vienodai, tikiu, kad skirtumai vis tiek išryškės. Beje, Giedriui labai tinka šis vaidmuo ir manau, kad jam puikiai pasiseks. Jis labai gerai jaučia vaidmenį, yra labai organiškas ir paradoksalus.

Su Koršunovu dirbate tarsi etapais. Vaidinote jo viename pirmųjų spektaklių „Labas Sonia Nauji metai“ (1994), tuomet po ilgos pertraukos spektaklyje „Meistras ir Margarita“ (2000) bei „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (2003), dabar, po dar ilgesnio laiko susitikote spektaklyje „Tartiufas“. Po ilgų pertraukų ryškiau matosi, kas keičiasi. Kaip keičiatės jūs patys, spektakliai, temos, žiūrovai?

Oskaras visada buvo jautrus aplinkai, šiandienai. Jo visa kūryba persmelkta šios dienos aktualijomis. Ta prasme Oskaras nepasikeitė – jis yra aštrus, kandus, šiuolaikiškas, modernus. Jis pasirenka tokias pjeses arba jose taip „susuka“ tematiką, kad spektaklis visuomet būna aštrus, įdomus ir labai šiuolaikiškas. Taip buvo nuo pat pradžių, nuo kultinio spektaklio, kuris tuomet buvo visiškai naujas, pagrįstas nauja teatrine kalba „Ten būti čia“, paskui buvo „Senė“ ir kiti. Jis kai išsikėlė tą aukštą kartelę, šaunuolis, išlaiko ją iki šiol. Kaip Oskaras buvo įdomus prieš 25 metus, taip yra įdomus ir dabar.

Gražu, kad ir mūsų keliai, nors ir po didelių pertraukų, susikerta. Įdomu, kad ir aš keičiuosi, ir jis, ir požiūris į teatrą, ir žiūrovai. Tad po kurio laiko susitikti, pasižiūrėti į vienas kitą, išklausyti, sukurti ką nors, išsiskirti yra gerai. Užsibuvimas kūrybiniam žmogui nėra naudingas. Nauja erdvė, nauji žmonės skatina kūrybiškumą, bet visuomet smagu po kurio laiko grįžti pas kolegas, bičiulius, pas bendraminčius ir vėl iš naujo vienas kitą atrasti. Aš beveik dešimt metų nieko panašaus nesu daręs. Toks kokybiškas prisilietimas prie kitokio tipo kūrybos man yra naudingas ir įdomus, tik gaila, kad dirbame su pjese, kurią aš jau esu išnagrinėjęs.

Daug dirbote Rusijoje? Ko ten išmokote, kokie Rusijos žiūrovai?

Kūryba turi daug apraiškų, stilių, kalbų, žmonių filosofijų. Žiūrovas visur priima tai, ką jis mato, ką supranta ir jaučia. Lietuvos ir, tarkim, Maskvos žiūrovų panašumas yra tas, kad visi išmokyti žiūrėti spektaklį, taip kaip jis buvo žiūrimas prieš septyniasdešimt metų. Aišku, kad naujovėms visada sunkiau prasiskinti kelią, bet man keista, kad, nors esame XXI amžiuje, mūsų mąstymas nesikeičia. Aš tai matau kaip minusą ir manau, kad mes esam vis dar XX amžiuje. Guodiesi tik tuo, kad kitose šalyse yra kitaip. Šiuo metu be „Tartiufo“ repeticijų Lietuvoje, dalyvauju susitikimuose su kūrėjais Maskvoje, režisuosiu ten du spektaklius, laukia ir filmavimai. Džiaugiuosi, kad visus darbus galiu kontroliuoti pats. Tai ką aš darau – yra tai, ką aš tikrai noriu daryti. Gal kai kurie žmonės nesupranta, kodėl kažko atsisakau ar imuosi, bet galiu pasakyti, kad esu labai laimingas galėdamas sau tai leisti.

Spektaklio „Tartiufas“ premjera įvyks vasario 4, 5, 12 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Prieš premjerą, nuo vasario 1 dienos LNDT fojė veiks fotografo Tomo Ivanausko darbų paroda iš šio spektaklio kūrimo užkulisių „Moljero labirintai. O Koršunovo spektaklio „Tartiufas“ repeticijų akimirkos“. 

Fotografijos autorius Vytautas Dranginis

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė visus Lietuvos piliečius ragina sumaniai paminėti Valstybės atkūrimo dieną ir kviečia prisidėti prie jau penktą kartą vykstančios akcijos „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“.

„Tegul Vasario 16-oji bus džiaugsminga, skambi ir daugiabalsė šventė, tarsi Trispalvė banga, užliejanti Lietuvą ir pasaulį, kur tik yra mūsų piliečių. Įtraukianti kiekvieną, kuris didžiuojasi, kad jau beveik 100 metų turime atkurtą savo valstybę. Švęskime savo šalies gimtadienį linksmai ir išradingai“, – sako Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Sumanymus, kaip linksmai ir išradingai pasveikinti savo šalį 99-ojo gimtadienio proga, valstybės vadovė kviečia registruoti interneto svetainėje adresu www.lrp.lt/vasario16. Tuos, kurie originaliausiai paminės Vasario 16-ąją, Prezidentė apdovanos Lietuvos Respublikos trispalvėmis.

Per ketverius akcijos „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“ gyvavimo metus buvo paskelbta daugiau kaip pusantro tūkstančio idėjų. Valstybės gimtadienis buvo sumaniai minimas įvairiuose pasaulio kampeliuose. Ketvirtieji akcijos metai buvo rekordiniai – per dvi savaites oficialioje Prezidentės interneto svetainėje buvo užregistruota 650 originalių Valstybės gimtadienio šventimo sumanymų. Žmonės organizavo šventinius renginius, žygius, ėmėsi labdaringos veiklos, inicijavo įvairias akcijas, kurios sutelkė ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų gyvenančius mūsų šalies piliečius, puoselėjo pilietinį mąstymą bei tautiškumo ir bendruomeniškumo jausmą.

Kauno bibliotekų knygose buvo įdėti skirtukai su poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais, Telšių policijos pareigūnai sveikino praeivius su švente ir dalijo trispalves vėliavėles, Lazdijų rajono gyventojai organizavo trispalvės žygį per rajoną, Joniškio vaikai iš antrinių žaliavų statė Gedimino pilį. Praėjusiais metais įvairiose pasaulio vietose buvo iškelta Lietuvos trispalvė – Trakų miesto nardymo klubo nariai tai padarė Galvės ežero dugne, o lietuvių bendruomenė „Nerija“ – Izraelio dykumoje.

Šalies vadovės inicijuojamą akciją šiais metais palaiko LNK televizija, naujienų portalas „DELFI“, radijo stotys „Radiocentras“, „Zip FM“ ir „RusRadio“.

EPA nuotrauka

Vakar aplinkos ministras Kęstutis Navickas susitiko su Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) misijos, skirtos aptarti rekomendacijų dėl valstybės valdomų įmonių įgyvendinimą, ekspertais. Susitikime aplinkos ministras pristatė planuojamą valstybinio miškų ūkio konsolidavimo į vieną valstybinių miškų valdymo įmonę projektą.

Svarbiausi numatomos pertvarkos etapai – 42 valstybės įmonių miškų urėdijų ir VĮ „Valstybinis miškotvarkos institutas“ sujungimas į vieną valstybinių miškų valdymo įmonę, nepriklausomos valdybos šioje įmonėje suformavimas, Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos likvidavimas.

EBPO ekspertus aplinkos ministras informavo, kad praėjusią savaitę buvo paskelbta valstybinio miškų ūkio pertvarkos vizija ir pradėtos konsultacijos su numatytomis pertvarkyti įmonėmis ir įstaigomis, darbuotojų profesinių sąjungų atstovais, kitais socialiniais partneriais ir visuomene. Susitikime taip pat aptarti konsolidavimo projekto įgyvendinimo terminai ir su juo susijusių darbų planas. Įgyvendinus valstybinio miškų ūkio pertvarką, bus užtikrintas valstybinio miškų ūkio sektoriaus valdymo skaidrumas, ilgalaikis ekonominis stabilumas ir gyvybingumas.

Sausio 18–19 dienomis Lietuvoje vyksta EBPO atstovų misija. Misijos tikslas – išsamiai susipažinti su Lietuvos pažanga įgyvendinant EBPO rekomendacijas, susijusias su valstybės valdomų įmonių valdymo tobulinimu. Lietuva, siekdama narystės EBPO, įsipareigojusi iki 2018 m. I ketv. pabaigos optimizuoti valstybės įmonių miškų urėdijų veiklą ir valdymą.

Klaipėdos universitetas

Lietuvos regionuose turi išlikti kokybiškas aukštasis mokslas, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad turi būti išlaikytos neefektyviai dirbančios esamos aukštosios mokyklos, sako ministras pirmininkas Saulius Skvernelis.

„Universitetinės studijos regionuose, tame tarpe ir Šiauliuose, išliks – mes kalbame apie tai,  kad jos turėtų būti visiškai kitokios kokybės. O kas galvoja, kad tai yra tapatu su universiteto išlaikymu, tai čia yra dvi skirtingos esminės pozicijos ir išsiskyrimas, – Žinių radijui ketvirtadienį sakė premjeras. –  Mes manome, kad aukštos kokybės konkurencingos universitetinės studijos regionuose privalo likti, bet jos turi būti tokios, kokių reikia Lietuvos valstybei ir patiems studentams pirmiausia, o ne administracijai“.

Premjeras su švietimo  ir mokslo ministre Jurgita Petrauskiene praėjusią savaitę Vyriausybėje žurnalistams pristatęs planuojamą aukštojo mokslo tinklo pertvarką sakė, kad Lietuvoje galėtų likti iki penkių universitetų, nors pabrėžė, kad tai nėra galutinis skaičius. Ministrė savo ruožtu sakė, kad pertvarka neturėtų liesti menų, karo akademijų, kunigų seminarijos.

Tai sukėlė kai kurių politikų susirūpinimą, kad bus naikinami regionuose veikiantys universitetai. S. Skvernelio teigimu, aukštoji mokykla negali egzistuoti vien todėl, kad yra reikalinga administracijai.

„Tai yra trumparegystė bandyti visiškai nepagrįstai išlaikyti vieną ar kitą aukštąją mokyklą vien dėl to, kad ji savaime sau reikalinga: administracijai, galbūt profesūrai, bet mažiausiai reikalinga studentams, mažiausiai reikalinga valstybei ir jokios pridėtinės vertės neduoda. Jeigu kalbame apie administracinės struktūros išlaikymą, čia yra požiūris suprantamas, kodėl tai norima padaryti, kada mes turime paradoksus, kad visos lėšos yra skiriamos administravimui ir infrastruktūros išlaikymui ir apie moksliškumą ar tarptautiškumą mokslinių tyrimų, kokybę niekas net nekalba“, – sakė ministras pirmininkas.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 14 valstybinių universitetų bei kelios dešimtys kolegijų.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

54 proc. apklaustų dviratininkų Vilniuje teigia, jog mieste esančių dviračių takų būklė, palyginti su 2015 m., pagerėjo, rodo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atliktos apklausos rezultatai. Tuo tarpu 45 proc. dviračių entuziastų mano, jog sostinėje situacija nepasikeitė. Internetinė apklausa vykdyta 2016 m. gruodžio 1–9 dienomis, o joje dalyvavo virš 2,7 tūkst. respondentų.

„Vilniaus miesto susisiekimo dviračiais vizija – kad iki 2020 metų 90 proc. vilniečių atstumas iki geros kokybės dviračių tako būtų ne didesnis kaip 1 km. Vien per artimiausius dvejus metus bus nutiesta dešimtys kilometrų naujų dviračių takų, sutvarkyta keli šimtai probleminių vietų. Tai turėtų akivaizdžiai pagerinti dviračių infrastruktūros būklę“, – teigia SĮ „Susisiekimo paslaugos“ direktorė Modesta Gusarovienė.

Dviratis – laisvalaikiui ir kelionėms į darbą

3 iš 4 apklaustų dviratininkų dviračiu naudojasi dažnai – daugiau nei kartą per savaitę arba kasdien: 42 proc. dviratis kelionėms pasirenkamas ne rečiau kaip kartą per savaitę, o kas trečias – kasdien. Net 9 iš 10 dalyvavusiųjų apklausoje prisipažino, kad dviratį dažniausiai naudoja laisvalaikio kelionėms, 2 iš 3 – kelionėms į darbą ar mokymosi įstaigas. Pusė respondentų nurodė dviratį naudojantys ir sportui ar treniruotėms.

 „Pastebime, kad nemaža dalis keliaujančiųjų dviračių tai daro vos tik sušyla oras, o dalis pedalus mina ir kiaurus metus. Šios apklausos rezultatai tik įrodo, kad dalijimosi dviračiu sezoną taip pat būtų tikslinga paankstinti mėnesiu“, – pastebi M. Gusarovienė.

 Paprašyti išvardinti kriterijus, kurie turi įtakos kelionei renkantis dviratį, važiuojantieji dviračiu kartą per savaitę labiausiai atkreipė dėmesį į kelionės atstumą, dviračių takų infrastruktūrą ir saugumą. Tuo tarpu besirenkantiems dviratį kasdienos kelionėms svarbiausia yra kelionės trukmė, palyginti su kitomis transporto priemonėmis, sveikatingumas ir ekologija.

Planuose – dar daugiau dėmesio infrastruktūrai

2,34 balo iš 5 – taip apklausti dviratininkai vidutiniškai vertina sostinėje esančius dviračių takus. Dažniausiai takų būklė vertinta 2 arba 3 balais. Anot SĮ „Susisiekimo paslaugos“ vadovės, tikimasi, kad jau artimiausiais metais šie balai taps aukštesni – dviračių infrastruktūros gerinimas tarp svarbiausių Vilniaus prioritetų įtrauktas vos prieš pusantrų metų. Tačiau per juos atlikta nemažai darbų.

„2015 m. pabaigoje inventorizuoti esami dviračių takai ir jų būklė, užfiksuota per 400 probleminių vietų – apie 120 jų sutvarkyta per 2016 m. Taip pat pernai išasfaltuota 5 km itin prastos būklės dviračių takas Nemenčinės pl., 1 km tako Gabijos g. Kelios gatvės centrinėje miesto dalyje paskelbtos draugiškomis dviračiams – taip atkreipiamas vairuotojų dėmesys į greta važiuojančius dviratininkus. Galiausiai, miesto taryba patvirtino kokybės standartą – rekomendacijas dviračių takų projektavimui ir įgyvendinimui“, – sako M. Gusarovienė.

Vilniuje iki 2018 m. planuojama pradėti tiesti apie 50 km naujų dviračių takų. Apie pusė jų – ES lėšomis rengiami projektai takams T. Narbuto g., Žirmūnų trikampyje (Minties, Tuskulėnų, Žirmūnų g.), Giedraičių – Fino g., Neries Senvagėje (Ozo – Upės g. jungtis per Linkmenų g.), Vilnios ir Neries upių pakrantėse. Šiemet taip pat planuojama parengti projektus palei Ukmergės, Žalgirio, Rinktinės, Algirdo, Geležinkelio gatves, taip pat kitose pagal mieste patvirtintą specialųjį dviračių planą trūkstamose jungtyse.

Trečdalis penkiolikmečių yra dalinęsi internete savo nuotraukomis, kuriose jie buvo apsinuoginę. Tai – tik vienas iš šokiruojančių faktų, kuriuos atskleidė daugiau nei metus trukęs Anglijos vaikų reikalų komisaro (angl. Children’s Commisioner for England) tyrimas „Augant skaitmeniniame amžiuje“ (angl. Growing up Digital”). ESET saugumo ekspertai tikina, kad vaikai, užsiimantys ne viena veikla virtualioje erdvėje, nesuvokia apie galimas grėsmes ir susiduria su rimtais pavojais.

2016 metais vykęs tyrimas atskleidė, kad beveik pusė jame dalyvavusių vaikų nesidomi, kokius duomenis jie atskleidžia, bandydami prisiregistruoti ar pasiekti tam tikrus internetinius kanalus. Taip pat tyrėjai išsiaiškino, jog jaunoji karta neskaito naudojimosi sąlygų ir taisyklių (angl. Terms and Conditions), nes jos per sudėtingai parašytos ir nesuprantamos.

Daugiau nei trečdalis 12-14 metų jaunuolių yra susidūrę su neapykantą kurstančiu turiniu, kuris yra nukreiptas prieš tam tikrą grupę žmonių. Prie tyrimo prisidėjo ir daugiau nei 900 tėvų, iš kurių 76 proc. pripažino, kad yra susirūpinę dėl pavojų internete, su kuriais gali susidurti jų vaikai. Kaip apsisaugoti ir kokias saugumo priemones pritaikyti, pataria ESET saugumo ekspertai.

Vaikui tik pradėjus domėtis išmaniaisiais įrenginiais, kompiuteriais, iš karto reikėtų pradėti atvirą pokalbį apie galimus pavojus ir kaip jų išvengti. ESET saugumo sprendimus platinančios įmonės „Baltimax” pardavimų vadovas Deividas Pelenis teigia: „Labai svarbu nuo mažų dienų vaikui rodyti gerą pavyzdį. Jeigu tėvai saugiai naudosis internetu, vaikai perims tai kaip kasdieninį įprotį ir bus lengviau išvengti galimų pasekmių”.

Taip pat būtina vaikams paaiškinti, kad jų slaptažodžių niekas neturėtų žinoti, nes tai gali privesti ir iki kibernetinių patyčių, pasinaudojant jų pačių paskyromis. Daugiau nei 60 proc. apklausoje dalyvavusių vaikų yra patyrę patyčias internete, tad suaugusieji yra raginami nedelsti, vos tik kilus įtarimui, kad jų vaikas galėjo su jomis susidurti – patariama apie tai pasikalbėti su vaiku ar kreiptis pagalbos pas specialistus.

ESET saugumo ekspertai taip pat teigia, jog labai svarbu išmokyti vaikus suprasti, kaip svarbu neidentifikuoti savęs internete, ypač neaiškios reputacijos tinklalapiuose – tikras vardas ir pavardė tokiuose puslapiuose taip pat gali sukelti nemalonumų. Nerimaujantiems dėl vaikų saugumo internete rekomenduojama riboti jų naršymo laiką – gera praktika rodo, jog efektyvu nustatyti laiką kada galima, o kada negalima naudotis internetu.

„Jei nujaučiate, kad vaikas žodinio susitarimo gali nevykdyti, naudokite tėvų kontrolės įrankius. Taip galėsite valdyti jų internete praleidžiamą laiką. Tėvų kontrolės įrankiai ne tik padeda apsaugoti vaiką nuo galimų pavojų, bet ir visą šeimą, bei namuose esančius įrenginius“, – pataria D. Pelenis.

Britų tyrimas, kuriame dalyvavo 1 000 vaikų, parodė, jog vaikai internete praleidžia daugiau nei 20 valandų per savaitę, daugelio iš jų tėvai net nežino, ką jų atžalos veikia virtualioje erdvėje.

Daugiau informacijos apie vaikų saugumą internete: http://www.saugivaikyste.lt/

Nuotraukos autorius Saulius Žiūra/BFL © Baltijos fotografijos linija

Lietuvos pramonininkų konfederacija su partneriais, įgyvendinusi Norvegijos fondų remiamą projektą, kurio metu šalies savivaldybės perėmė gerąją Norvegijos antikorupcinę patirtį, šiandien dalijasi pasiektais rezultatais – Vilniaus miesto savivaldybėje pristatomi sukurti modeliai ir ateities planai. Renginyje dalyvauja ne tik valdžios bei su korupcijos prevencija susijusių institucijų atstovai, svečiai iš Lenkijos bei Latvijos, bet ir prie projekto prisijungusių savivaldybių atstovai.

Iš viso dalyvauti projekte norą parodė net 10 savivaldybių, kurios, anot projekto vadovo Vaidoto Petronio, norėdamos suprasti, kokią įtaką korupcija daro savivaldybės gyventojų ekonominei ir socialinei situacijai, ryžosi pažiūrėti į save „iš vidaus“.

„Dedame visas pastangas, kad kova su neskaidrumu įgautų pagreitį, todėl džiugu, jog prie projekto prisijungė tiek savivaldybių – jos ėmėsi apmokyti savo darbuotojus atpažinti korupcijos apraiškas ir kartu kurti modelį, kurį būtų galima pritaikyti ir kitose savivaldybėse, – sako projekto vadovas Vaidotas Petronis. – Norvegijos patirtis šioje srityje – nepamainoma, ji yra įdiegusi aukščiausius korupcijos prevencijos standartus, o svarbiausia, tai jaučiama ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir regionuose.“

Remiantis Norvegijos kovos su korupcija patirtimi, Lietuvoje įgyvendinto projekto metu buvo sukurta korupcijos rodiklių identifikavimo ir matavimo metodika, tad ją taikantys savivaldybių atstovai ne tik supras korupcijos rizikas, bet ir pamatys korupcijos kainą kiekvienam šalies gyventojui. Kaip savivaldybėms sekasi kovoti su korupcijos rizikomis, bus siekiama išmatuoti, o savivaldybės bus reitinguojamos pagal pažangą, siekiant kuo aiškiau ir kuo tiksliau pamatuoti korupcijos mastą šalyje.

Pasaulinės kovos su korupcija organizacijos „Transparency International“ kasmet skelbiamame korupcijos suvokimo sąraše Norvegija – 5 vietoje, tuo tarpu Lietuva – 32, kaimyninė Estija – 23, o Latvija – 40 vietoje. Korupcijos suvokimo indeksas nustatomas atliekant verslo atstovų apklausas ir kitus ekspertinius tyrimus.

Projektas „Lietuvos Respublikos ir Norvegijos karalystės institucijų bendradarbiavimas perteikiant žinias ir gerąją patirtį administracinio – finansinio valdymo bei korupcijos mažinimo ir prevencijos srityje Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms“ yra finansuojamas 2009–2014 m. Norvegijos finansinio mechanizmo, Lietuvos Respublikos ir projekto vykdytojo bei partnerių lėšomis. Bendra projekto vertė – 689 781,82 Eur. Iš jų 586 314,54 Eur sudaro paramos lėšos. Projekto vykdymo laikotarpis nuo 2015 09 08 iki 2017 01 30.

Projekto partneriais tapo Ignalinos, Alytaus m., Joniškio, Plungės, Jurbarko, Kelmės, Lazdijų, Rietavo, Klaipėdos m., Rokiškio savivaldybės, Næringslivets Hovedorganisasjon, VšĮ Projektų valdymo ir mokymo centras, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba, BI Norwegian Business School, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos.

Kadras iš filmo.

JAV ambasada Lietuvoje kartu su Diversity Development Group ir JAV kino diplomatijos programa American Film Showcase pristato JAV režisierių Chriso Temple’o ir Zacho Ingrasci filmą „Salam, kaimyne” („Salam Neighbor“, 2015).

Į Jordanijos dykumoje įkurtą Sirijos pabėgėlių stovyklą atvyksta du kino kūrėjai. Jie yra pirmieji, kuriems suteikiama teisė gyventi izoliuotoje nuo pasaulio teritorijoje. Įsikūrę palapinėje, Chrisas ir Zachas pradeda bendrauti su savo naujaisiais kaimynais. Kartu su pabėgėliais jie laukia maisto eilėse, juo dalinasi, lošia nesibaigiančias kortų partijas. Čia filmo kūrėjams atsiveria sukrečiančios istorijos žmonių, kovojančių su visomis negandomis – nuo Um Ali, moters, sunkiai įveikiančios netektį bei iškilusius kultūrinius barjerus – iki dešimtmečio Raoufo, kurio skausmą slepia neblėstanti šypsena. Taip jie tampa liudininkais ypatingos drąsos, gyvybingumo ir kūrybiškumo, kurį kasdien rodo žmonės, bandantys pradėti savo gyvenimus iš naujo. Klajodami po Sirijos pabėgėlių stovyklą, žiūrovai susipažįsta su filmo herojais ir pradeda žvelgti į pasaulinio masto pabėgėlių krizę pro asmeninę prizmę.

Filmo pristatymo Lietuvoje programoje numatytos filmo peržiūros bei po filmo įvyksiančios diskusijos su svečiais iš JAV – filmo kūrėjais, migracijos ekspertais ir Sirijos karo pabėgėliais penkiuose miestuose – Klaipėdoje, Jonavoje, Kaune, Vilniuje ir Alytuje, sausio 23-27 dienomis. Į diskusijas, susijusias su migracijos ir prieglobsčio procesais, siekiama įtraukti moksleivius, jiems organizuojant atskiras peržiūras dienos metu. Įėjimas į visas filmo peržiūras – nemokamas.

„Salam, kaimyne“ premjera įvyko 2015 metais prestižiniame Amerikos kino instituto filmų festivalyje (AFI DOCS Film Festival), vėliau filmas rodytas žinomuose tarptautiniuose kino festivaliuose, tokiuose kaip CPH:DOX bei Washington West. Ankstesnis jų filmas, „Living on One Dollar“ („Gyvenimas už vieną dolerį“), sukurtas 2013 metais, tapo žiūrimiausiu dokumentiniu filmu iTunes platformoje. Nuo 2012 metų, Chrisas Temple’as ir Zachas Ingrasci pristatė savo kūrybą Jungtinių Tautų asamblėjoje, TEDx konferencijoje Buenos Airėse, 2016 m. Pasaulio viršūnių susitikime humanitariniais klausimais bei daugiau nei 70-yje konferencijų, universitetų, gimnazijų. Kūrėjų veikla buvo pristatyta „The New York Times“, „The Wall Street Journal“, and „Variety“, o 2015 metais „Real Leaders Magazine“ juos įtraukė į ateities lyderių šimtuką.

Filmo pristatymo programa:

Klaipėdoje, Kultūros fabriko kino salėje (Bangų g. 5A, Klaipėda). Sausio 23 d. 13 val. peržiūra ir diskusija, skirta moksleiviams; 18 val. peržiūra ir diskusija, skirta plačiai miesto bendruomenei.

Jonavoje, Jonavos kultūros centre (Žeimių g. 15, Jonava). Sausio 24 d. 12 val. peržiūra ir diskusija, skirta moksleiviams; 18 val. peržiūra ir diskusija, skirta plačiai miesto bendruomenei.

Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28, Kaunas). Sausio 25 d. 12 val. peržiūra ir diskusija, skirta moksleiviams; 18 val. peržiūra ir diskusija, skirta plačiai miesto bendruomenei.

Vilniuje, LOFTE (Švitrigailos g. 29, Vilnius). Sausio 26 d. 12 val. peržiūra ir diskusija, skirta moksleiviams; 18 val. peržiūra ir diskusija plačiai miesto bendruomenei.

Alytuje, Alytaus miesto teatre (Rotušės a.2, Alytus). Sausio 27 d. 12 val. peržiūra ir diskusija, skirta moksleiviams; 18 val. peržiūra ir diskusija, skirta plačiai miesto bendruomenei.

Filmo treilerį galite pamatyti čia: https://vimeo.com/ondemand/salamneighbor

Filmas bus rodomas su lietuviškais subtitrais.