Rug­pjū­čio 16 d. minimas šv. Steponas Vengras, karalius (969–1038).

Ste­po­nas bu­vo ne tik šven­ta­sis, bet ir di­dis veng­rų tau­tos va­das, iš ne­tvar­kin­gos, ka­ra­liui Ar­pa­dui va­do­vau­jant į Pa­no­ni­ją at­si­kraus­čiu­sių kla­jok­lių gen­čių (tris­de­šimt de­vy­nių gra­fys­čių) gru­pės su­ge­bė­jęs su­kur­ti tau­tą.

Ste­po­nas bu­vo pa­go­nio ku­ni­gaikš­čio Ge­zos ir krikš­čio­nės prin­ce­sės sū­nus. Pa­si­krikš­ti­jęs tik­riau­siai Kel­ne 996 me­tais, jis Vaj­ko var­dą pa­kei­tė Ste­po­no var­du. Grei­tai po to ve­dė bū­si­mo­jo im­pe­ra­to­riaus Hen­ri­ko II se­se­rį Gi­ze­lę Ba­va­rie­tę. 997 me­tais mi­rus tė­vui, pe­rė­mė ku­ni­gaikš­tys­tę. No­rė­da­mas su­vie­ny­ti sa­vo tau­tą, Ste­po­nas rė­mė­si mo­ra­le ir re­li­gi­ja. O no­rė­da­mas, kad veik­la tu­rė­tų tvir­tes­nį pa­ma­tą, po­pie­žiaus bei im­pe­ra­to­riaus pa­pra­šė leis­ti vai­ni­kuo­ti jį ka­ra­liu­mi. 1001 me­tais Oto­no III ir po­pie­žiaus Sil­vest­ro II su­ti­ki­mu įstei­gė ar­ki­vys­ku­pi­ją. Po kiek lai­ko po­pie­žiaus le­ga­tas jį ka­rū­na­vo su­teik­da­mas apaš­ta­li­nio ka­ra­liaus ti­tu­lą.

Ste­po­nas pa­ro­dė, jog yra ver­tas to­kio var­do. Nau­do­da­ma­sis po­pie­žiaus jam su­teik­to­mis pla­čio­mis val­džios tei­sė­mis, įstei­gė daug vys­ku­pi­jų, įkū­rė įvai­rių vie­nuo­ly­nų (pats žy­miau­sias bu­vo Šv. Mar­ty­no vie­nuo­ly­nas Pa­no­hal­mo­je), ku­riuos jis pa­ti­kė­jo tuo tiks­lu iš Pran­cū­zi­jos pa­kvies­tiems Kliu­ni vie­nuo­ly­no vie­nuo­liams. Vie­nuo­ly­nai ta­po be ga­lo svar­būs mi­sio­nie­riš­ku­mo cen­trai, ir jų dė­ka vi­sa veng­rų tau­ta ga­lė­jo pri­im­ti krikš­čio­ny­bę.

Ste­po­nas bu­vo išmin­tin­gas val­do­vas, pui­kus ad­mi­nist­ra­to­rius ir tei­sin­gas įsta­ty­mų lei­dė­jas. Šiuos sa­vo ta­len­tus jis puo­se­lė­jo bū­da­mas vi­siš­kai iš­ti­ki­mas Evan­ge­li­jai, rem­da­ma­sis di­džiu pa­mal­du­mu ir gy­ven­da­mas są­ži­nin­gą bei šven­tą gy­ve­ni­mą. Mo­kė­jo pa­si­rink­ti iš­ti­ki­mus sau aris­tok­ra­tus, su­tei­kė jiems ne­men­kas že­mės val­das. Jais rė­mė­si ko­vo­je su ky­lan­čiais se­no­sios veng­rų ba­jo­ri­jos au­to­no­mi­jos sie­kiais. Sa­vo ka­ra­lys­tę jis su­skirs­tė į de­šimt vys­ku­pi­jų ir tris­de­šimt de­vy­nis dia­ko­na­tus, ku­riuos ati­ti­ko tris­de­šimt de­vy­nios gra­fys­tės.

Ka­ta­li­ky­bės pri­ėmi­mas ir nuo­la­ti­niai ry­šiai su Va­ka­rais ne­truk­dė jam pa­lai­ky­ti pui­kių san­ty­kių ir su Ry­tais, su im­pe­ra­to­riu­mi Ba­zi­li­ju­mi II, su ku­riuo jis 1002 me­tais su­da­rė są­jun­gą prieš Bul­ga­ri­jos ka­ra­lių Sa­mui­lą, o 1004 me­tais Bi­zan­ti­jai pa­dė­jo už­ka­riau­ti Skop­ję. Jis taip pat pa­lai­kė pui­kius san­ty­kius su sa­vo svai­niu Hen­ri­ku II ir ga­liau­siai nu­ga­lė­jo jo že­mes ban­džiu­sį už­grob­ti Ko­ra­dą II.

Pas­ku­ti­nius jo ka­ra­lia­vi­mo me­tus ap­tem­dė sū­naus – sos­to įpė­di­nio – mir­tis bei ar­šios ko­vos dėl įpė­di­nys­tės. 1038 me­tais jam mi­rus, jo žmo­na iš­vy­ko iš rū­mų ir pa­si­trau­kė į Pa­sau be­ne­dik­ti­nų vie­nuo­ly­ną.

1038 me­tais Gri­ga­liaus VII bu­vo ka­no­ni­zuo­tas tė­vy­nė­je. Jis lai­ko­mas Veng­ri­jos vals­ty­bės įkū­rė­ju ir ger­bia­mas kaip tau­tos glo­bė­jas.

Iš Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga

Katalikų pasaulio leidiniai

Anuomet atvesta pas jį vaikų, kad uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų. Mokiniai draudė. Bet Jėzus tarė: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė“. Ir, uždėjęs ant jų rankas, jis keliavo toliau.

Kiti skaitiniai: Ez 18, 1–10. 13b. 30–32; Ps 50, 12–15. 18–19

Evangelijos skaitinį komentuoja Paolo Curtaz

Vaikai kelia triukšmą, akivaizdu. Ypač bažnyčioje, per mūsų pamaldas. Kuo mažesni, tuo labiau erzina – pavyzdžiui, leidžia sau desperatiškai verkti pačiomis mistiškiausiomis liturgijos akimirkomis. O dar tie vaikai, kurie ateina į Mišias tik todėl, kad klebonas „priverčia“. Kokie laikai!

Tėvai kamuojami nuolatinio nerimo: mėgina pagauti kokį liturgijos trupinį, ir tuo pačiu metu žiūrėti vaikų, kuriems gal pasirodė šleikštus smilkalų kvapas. Nekalbant jau apie negailestingus ir smerkiančius suole sėdinčių kaimynų žvilgsnius, garbių ponių veido išraiškas, kurios savo širdyje dūsauja, kad nebeliko tėvų, kokių būdavo anksčiau…

Kaip nutolę esame nuo Evangelijos!

Kokios nuobodžios mūsų apeigos vaikams! Kaip labai mums reikia atsiversti! Ir Jėzus aiškiai parodė kelią būtent savo mokiniams, ketinusiems išlaisvinti Mokytoją nuo vaikų keliamo triukšmo, kurį, pasirodo, Jėzus taip mėgo ir mėgsta.

Žinoma, jeigu kūdikis nusprendė mesti iššūkį celebruojančiam kunigui ir rėkia garsiau už mikrofonus, tėvų delikatumo reikalas išeiti porai minučių iš bažnyčios, arba dar geriau, turėti jiems skirtą erdvę, tačiau visais kitais atvejais... leiskime, kad vaikai eitų pas jį!

Iš lachiesa.it išvertė S.Ž.

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

Apie naują knygyną „Keista“, atsidariusį Raugyklos gatvėje, apie tai, ką jame galima rasti ir sutikti, kalbamės su knygyno įkūrėja ir savininke Gintare Liočiene.

„Keista“ knygynas vis labiau plečiasi. Su kokia vizija kūrėtės pačioje pradžioje?

Pradžioje atsirado mintis – knygų daug, reikia jas paleist iš namų į platųjį pasaulį... Taip gimė idėja sukurti jaukų knygynėlį su gausybe knygų, dvelkiančių išmintim, sentimentais, savomis istorijoms.

Šiuo metu Vilniuje veikia daug knygynų. Kuo „Keista“ yra kitoks, išsiskiriantis?

Visų dar neaplankiau, tačiau tikiu, kad esame kitokie. Dėl asortimento, pas mus ne tik bukinistinės, bet ir naujai leistos knygos, kurias lengva aptikti ne tik knygyne, bet ir internetinėje svetainėje, esame kitokie ir dėl požiūrio – priglaudžiame visas atneštas, tad galima rasti to, ko nėra niekur kitur. Bent jau taip girdime iš lankytojų. Esame išskirtiniai dėl ištvermės ir kantrybės dirbant šį kol kas nedėkingą sanitarinį darbą – knygas katalogizuoti ir pateikti internete reikia daug valandų, atidos ir entuziazmo, tačiau visa tai būtina, kad jos pasiektų sau tinkamą šeimininką.

O kokių knygų pas jus galima rasti? Ir ar tik knygų?

Knygos pačios įvairiausios: nuo retenybių, kurias išvydus atima žadą ar sudreba rankos, iki visiškų brošiūrų, kurios nakčiai paliktos lauke, vis tiek suranda savo šeimininką. Taip pat sukaupta daug keistenybių – atvirukai, bukletai, seni kalendoriukai ar saldainių popierėliai, alaus padėkliukai – visa tai, kas tarnavo knygai kaip skirtukai. Visai įmanoma, kad kada nors surengsime parodą. Gausėja muzikinis skyrelis – vinilas, kompaktiniai diskai, audiokasetės. Džiaugiamės rankdarbiais ne tik mes – mielai perkami įvairūs darbeliai: nuo nertų skirtukų iki odinių krepšelių ar papuošalų.

Naujos ir senos knygos, kuo jos panašios ir skiriasi?

Čia galima ginčytis: vieniems reikia tik naujų, kiti ieško pirminių šaltinių – „duokite senąjį leidimą“, jį skaičiau vaikystėje, ten patikimiau, geresnis vertimas, knyga mielesnė rankai... Be to, yra daug vertingų leidinių, kurių pakartotinių leidimų greičiausiai nesulauksime, tačiau skaitytojai prisimena, nori darkart pasiskaityti, padovanoti ar rekomenduoti kitam. Naujieji leidiniai vystosi kartu su laikmečiu. Atsiranda nauji autoriai, naujos aktualijos. Atrodo, tiek perskaityta, tačiau džiugu, kad vis dar kas nors nustebina – stiliaus, žodžio turtingumu ar netikėtu kampu parodytu pasauliu.

Kai toks didelis knygų pasirinkimas, kaip reikėtų atsirinkti teisingą, gerą literatūrą?

Čia pats sunkiausias klausimas, juk visi mes skirtingi, visi asociatyviai sugeriame visa, ką perskaitome, pamatome, užuodžiame... Kas vienam vertinga, kitas abejingai praeina pro šalį. Kiek kartų jau būta, kad man neįdomi knyga pasidaro reikalinga, kai pirkėjas prieš išsinešdamas papasakoja istoriją, kuri buvo nežinoma. Tad orientuojasi kiekvienas savaip: draugų rato patarimai, internetinės erdvės rekomendacijos, knygų pardavimų reitingai. Tačiau ilgainiui, jei neišnyksta skaitymo trauka, susiformuoja asmeninis skonis, kuris gražėja sulig kiekviena perskaityta knyga. Taip ir atsiranda tie eruditai, kurių patarimų vėliau klauso kiti.

Ar žmonės skaito? Kokia, jūsų nuomone, šiandien yra knygos reikšmė?

Taip, skaito ir nori dar. Čia daug ginčijamasi – išnyks knyga, ypač popierinė, ar transformuosis į mums dar nežinomas formas. Nežinia, tačiau esu įsitikinusi – knyga išliks, kol žmogus turės visus dabartinius pojūčius – skaityti, mąstyti, jausti, užuosti, lytėti, girdėti verčiamą knygos puslapį... Elektroninė skaityklė – puikus išradimas, tačiau ilgainiui ir knyga pasikeis, taps vientisa turiniu ir forma, tokia kaip meno kūrinys. Kol kas neteko girdėti, jog išnyks dailininkai, o sienų kabės elektroniniai paveikslai.

Kartais norime skaityti tas pačias knygas vėl ir vėl, nors ir žinome, kas jose parašyta. Kodėl taip būna?

Pasitikrinimui. Kintame kartu su pasauliu, tačiau vaikystėje ar jaunystėje skaityta knyga, ypač ta, kuri palieka pėdsaką, prisideda prie pasaulėjautos kūrimo, vis primena apie save. Pati taip darau – kitaip pasimato knygos esmė, kartais ima juokas, kurio velnio ji buvo tokia svarbi. Tačiau dažniausiai pajunti savo pamatus, savo pradžią. O juk visa tai, kas buvo svarbu, išliko šiame beprotišku greičiu besisukančiame pasaulyje. Tai atneša tvirtumo.

Kaip jūs atsirenkate knygas, kuriomis prekiausite. Ir ar iš viso yra atranka?

Iki šiol nebuvo, tame ir smagumas, ateini, ir nežinai, ką rasi... Tačiau dabar jau teks, nes persikeliame į mažesnes patalpas. Norėtume nekeisti šio principo. Miela, kai ir neaiškios paskirties brošiūra būna kam nors reikalinga. Deja, nesame turtingi nei remiami, tad teks susitraukti. Kol kas neįsivaizduojame, kaip tą atranką darysim. Ligi šiolei suneštas, knygas, kad ir koks kiekis būtų (kartais ir sunkvežimiu atveža), sukrauni ir tada rūšiuoji. Sugalvosime ką nors.

Ar nuėjus į jūsų knygyną ir paprašiusi patarimo, jo susilauksiu? Turiu omenyje, ar pas jus dirba apsiskaitę, gebantys patarti darbuotojai? Ką patys skaitote?

Oi, sunkus uždavinys, netgi draugui sunku kartais patarti, o čia nematytas, nepažįstamas žmogus. Padeda du svarbūs klausimai: kas patiko ir kas nepatiko. Pagal tai ir orientuojamės. Kadangi knygų daug, yra iš ko parinkti, dažniausiai pataikome ir sulaukiame grįžtančių „duokit dar“. Ką patys skaitome? Šiuo metu baigiu U. Eco „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“.

Ko, jūsų manymu, reikia knygynui, be lentynoje gražiai išdėstytų gerų knygų? Kaip kuriama maloni atmosfera?

Nežinau taisyklių, sunku papunkčiui išdėstyti... Viskas atsiranda iš požiūrio, noro ir sutarimo. Kolektyvas mūsų mažas, bet smagus, kiekvienas tiesiog darome tai, kas tuo metu reikalinga, vis pažvilgčiodami į priekį: jei šiandien atliksiu tą ir aną, rytoj bus šviesiau.

Kokių dar planų turite ateičiai? Ką žadate nuveikti?

Oi tie planai... kaip sakoma, žmogus šaudo, velnias kulkas gaudo... Tačiau nevalingai vis tiek rezgame visokius sumanymus – nuo renginių iki visokių patobulinimų. Dabar vienintelis ir svarbiausias yra sėkmingai persikraustyti ir racionaliai susitvarkyti. Turime sutilpti ir jaukumą iš naujo susikurti.

Tiesa, vienas tų nevalingai rezgamų sumanymų vis dėlto yra, jau beveik tuoj tuoj atsidarys Keistoteka. Tai mažas knygynėlis Užupio Respublikoje, kuriame tilps daug knygų, ir ne tik. Kiek išgalėdami rūpinsimės, kad jame galima būtų rasti pačių naujausių leidinių, ypač norėtume matyti mažųjų leidyklėlių knygas, kurios dažnai pasimeta didžiuosiuose knygynuose. Kadangi naujausios knygos nepigios, praktikuosime knygų nuomą: perskaitei, nepatiko, parnešk, šitaip grįš dalis išleistų pinigų.

Tiek apie planus. Visa kita pats gyvenimas suneš kaip senoj dainoj „Žemyn upe...“ Tik lėtai, kad ko nepražiopsotume. Būdami tarp knygų, sutinkame daug šviesių, gražių žmonių, kartais užsimezga tylūs, ramūs pokalbiai. Daug juose grožio, o tai ir duoda didžiausių paskatų ne tik užsispyrėliškai tęsti pradėtus darbus, bet ir augti.

Kalbėjosi Birutė Grašytė 

Bernardinai.lt

Nepripažintas, neperkamas, nežinomas. Per gražus, per švelnus šiam purvinam neteisingam pasauliui. Kaip dailus akmenukas, toks dailus, kad jo niekam nesinori rodyti.

Tai apie Nicką Drake'ą. Vieną talentingiausių, įtakingiausių, puikiausių dainarašių per visą muzikos istoriją, kurio vardas nieko nesakė dešimtmečius, kurio muzika atrado savo klausytoją visai neseniai. Apie liūdną uždarą gražų jaunuolį, teišleidusį tris albumus, nemokėjusį koncertuoti ir duoti interviu, galiausiai paskendusį tirštame depresijos rūke.

Jo dainos unikalios. Jos tarytum gyvena užsidariusios, tarsi nesiveržia lauk, neprašo jų klausyti, nenori niekam patikti ir įtikti. Jos tiesiog praveria duris. Kas nori, gali užeiti.

Nickas Drake'as gimė 1948 metais anglų šeimoje Birmoje (dabartinis Mianmaras). Netrukus šeima persikėlė į Angliją.

Jo šeima – išskirtinė. Ir motina, ir tėvas, ir Nicko sesuo puikiai grojo keliais instrumentais, savo malonumui kūrė muziką, mokėjo ją užrašyti ir turėjo juostinį magnetofoną, kuriuo savo muziką įrašinėdavo.

Nickas anksti išmoko puikiai groti pianinu, vėliau taip pat įvaldė klarnetą, saksofoną ir galiausiai – gitarą, kuria labiausiai žavėjosi. Jo gitaros mokytojas savo mokinį prisimena su nedideliu pavydžiu kartėliu – mat Nickas per pusę metų išmoko taip groti šiuo instrumentu, kaip dažnam nepavyksta išmokti per keletą dešimtmečių.

Nick Drake „One Of These Things First“

Klausydamasis tuo metu savo atgimimą išgyvenančios folk muzikos, Nickas išmoko pačių įvairiausių gitaros grojimo būdų, eksperimentavo su derinimais ir akordų progresijomis. Ir viskas jam sekėsi taip puikiai, kad tai net šiek tiek gąsdindavo aplinkinius. Geriausi to meto gitaristai, išgirdę Drake'o dainas pripažindavo, jog jo gitaros technika tokia švari, tokia skaidri, jog reikia laiko, kad susivoktum, kaip gerai jis valdo instrumentą. Specialistai sako, jog tokios švaros technika atsiranda tik antroje gitaristo gyvenimo pusėje, po kelių dešimtmečių aktyvaus muzikavimo.

Nickui Drake'ui ji atsirado per pusmetį.

Maža to, jis stebindavo ne tik savo muzikiniais sugebėjimais. Jei mokykloje berniukas imdavosi žaisti regbį, kriketą – jis tučtuojau tapdavo geriausiu žaidėju. Per fizinio lavinimo pamokas jis sumušė mokyklos sprinterių rekordus, vėliau miestelio rekordus ir treneriai jam pranašavo olimpinę ateitį.

Mokyklos draugai jaunuolį atsimena kaip ypač uždarą ir nekalbų pirmūną, kuriam nereikėdavo jokių pastangų ten, kur kiti tiesiog stenėdavo. Tačiau Nickui greitai viskas pabosdavo ir tik pajutęs tampąs geriausias vienoje srityje, jis imdavosi kitos.

Taip į jo domės lauką pateko dainų kūrimas. Jis ir čia netruko tapti išskirtiniu.

Nick Drake „Place To Be“

Beje, įdomus linksmas faktas: mokykloje Nickas buvo sukūręs grupę „The Perfumed Gardeners“, į kurią nepriėmė kartu besimokiusio Chriso de Burgho, nes šis grupės vaikinams pasirodė „per saldus“.

Iš pradžių į savo dainas Drake'as žiūrėjo gana nerūpestingai, jos tebuvo kaip fonas viskam, kuo tuo metu gyvendavo konservatoriškoje britų visuomenėje nepritampantis jaunuolis – kanapėms, kelionėms autostopu. Jo dainos retkarčiais nuskambėdavo Prancūzijos gatvėse ir purvinose angliškose alinėse.

Kol vieną dieną Kamden Taune tas dainas išgirdo būsima Anglijos folk muzikos legenda Ashley Hutchingsas, įkūręs tokias grupes kaip „Fairport Convention“, „Steeleye Span“ ir „The Albion Band“. Hutchingsas buvo priblokštas Nicko dainų melancholiško grožio, nerūpestingos tėkmės ir jo gitaros grojimo technikos. Bet užvis labiau jis teigė buvęs priblokštas Nicko grožio. „Jis atrodė kaip tikra žvaigždė, kaip Oscaro Wilde'o personažas. Ir jis nieko nedarė, kad taip atrodytų. Tiesiog sėdėjo ir tyliai sau dainavo“.

Tai buvo vienintelė pagyra, kada nors pasakyta apie gyvą Nicko Drake'o pasirodymą.

Hutchingsas supažindino jaunuolį su tuo metu gana žinomu, nors dar jaunu „Island“ kompanijos prodiuseriu Joe Boydu, dirbusiu su „Pink Floyd“ ir „The Incredible String Band“. Joe Boydas išgirdo namuose darytus Nicko įrašus ir taip pat buvo pakirstas ne pagal metus brandžių, poetiškų dainų. Jis tučtuojau nusitempė Drake'ą į studiją, jau turėdamas aiškią viziją – jokių puošmenų, jokių popmuzikos triukų – tiesiog Nicko gitara, artimas ir šiltas vokalas be jokių aidų. Boydas norėjo padaryti įrašus, savo skambesiu panašius į pirmuosius Leonardo Coheno albumus.

Taip 1969 ir 1970 metais pasaulį išvydo du iš trijų Nicko Drake'o albumų: „Five Leaves Left“ ir „Bryter Layter“.

Nick Drake „Rider On The Wheel“

Įrašuose jaunuolio gitarai ir balsui akompanavo puikūs muzikantai iš „Pentangle“, „Fairport Convention“, net pats Johnas Cale'as iš „The Velvet Underground“. Taip pat buvo nuspręsta parašyti aranžuotes styginiams, kurie pabrėžtų unikalias Drake'o dainų harmonijas.

Šie pasakiško grožio albumai patyrė kolosalią nesėkmę. Pardavimai buvo apgailėtini ir vienintelė viltis – koncertinis turas. Bet čia buvo susidurta su iki tol neregėta problema: puikus dainų kūrėjas negalėjo gyvai dainuoti savo dainų didelėje scenoje!

Nicko dainų magija, rezignacijos kupina melancholija tučtuojau dingdavo per gyvus pasirodymus. Anksti tai supratęs, Nickas išvis atsisakė koncertuoti. Reikalas tas, kad vaikinas buvo tiesiog neįmanomai drovus ir mažakalbis. Jam užlipus ant didesnės scenos nei kampas kokioje nors kavinėje – o tai yra nutikę tik keletą kartų – Nickas tučtuojau užsiverdavo su visa savo muzika. Liudininkai pasakoja, kad žmonių dėmesys jį tiesiog apmarindavo, susidarydavo įspūdis, jog jis įgręš save į sceną ir prasmegs. Ant jos jis jausdavosi tiesiog fiziškai nepakeliamai.

Maža to, net ir grodamas baruose ir kavinėse, užuot pasakojęs linksmas istorijas tarp dainų, Nickas nusisukdavo nuo publikos ir ilgai, tiesiog nepakenčiamai ilgai derindavo gitarą. Kai jis vėl atsisukdavo ir imdavo dainuoti savo tyliu ramiu balsu, dauguma net nepastebėdavo.

Čia slypi viena iš Drake'o tragedijų. Tiek prodiuseris Joe Boydas, tiek kartu įrašuose dalyvavę muzikantai buvo tikri, jog Nickui surengus bent keletą koncertinių turų, pareklamavus savo taip prastai parduodamus albumus, situacija pasikeistų ir pamažu jis taptų žinomas, gerbiamas atlikėjas, galbūt net žvaigždė.

Tačiau Nickas atsisakė koncertuoti. Ir niekas apie jį taip ir nesužinojo. Jam dar esant gyvam, nė vienas iš trijų jo albumų nebuvo parduotas didesniu nei 5 tūkstančių egzempliorių tiražu Didžiojoje Britanijoje. Pardavimai užsienyje buvo absoliučiai nuliniai. Nenuostabu. Kaip, po galais, žmonėms reikėjo sužinoti apie šį jauną genijų?

Nick Drake „The Thoughts Of Mary Jane“

Radijas ir televizija? Tačiau čia taip pat savos taisyklės: reikia duoti interviu. O Nickas negalėjo net ilgesnio nei penkių žodžių sakinio suregzti. Jis buvo toks mažakalbis su nepažįstamais žmonėmis (o pažįstamų jis beveik neturėjo), jog prodiuseris Joe Boydas prisimena tą akimirką, kai Drake'ui pranešė ketinąs įrašyti ir išleisti jo albumus:

„Pakviečiau Nicką į biurą ir iškilmingai pranešiau, kad noriu jį įrašinėti, noriu jį išleisti, nes manau, kad jis ypatingas. Ir ką jūs galvojate? Nesuvirpėjo nė vienas jo veido raumenukas, jis net nemirktelėjo. Tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į mane. Supratęs, kad laukiu bent kažkokios reakcijos – o juk paprastai žmonės šokinėja iš džiaugsmo – jis ištarė: „Na... gerai.“ Ir viskas. Apsisuko ir išėjo.“

Toks žmogus negalėjo duoti interviu. Vadinasi, visi įprasti keliai į savo muzikos reklamavimą, sklaidą buvo uždaryti. Nebuvo jokio pritrenkiančios išvaizdos Apolono, tik kompleksuotas uždaras vaikinas. Nickas galėjo tik įrašinėti studijoje ir tikėtis, kad albumai patys kažkokiu keistu būdu suras savo klausytoją. Surado. Praėjus keliolikai metų po genialaus dainiaus mirties.

Ne, negalima teigti, kad Drake'o Anglijoje išvis niekas nežinojo. Apie jį žinojo muzikantai. Ypač folk muzikos atlikėjai. Kai kurie juo žavėjosi, kaip legendinis Richardas Thompsonas, tuo metu grojęs su populiariausia visų laikų anglų folk-rock grupe „Fairport Convention“ ir padėjęs Nickui įrašuose. Tačiau kai kurie jaunam talentui tiesiog pavydėjo. Pavydėjo to, kaip lengvai šiam „pacanui“ pavyksta rašyti tokio lygio dainas, kaip lengvai jam pasiduoda instrumentai, kaip jis groja gitara.

Taigi Nicko Drake'o muzikos, o kartu ir gyvenimo tragedija nebuvo nelaimingas atsitiktinumas, kaip jo kolegos iš JAV Sixto Rodriguezo atveju. Tai nulemtas dalykas. Visų pirma išskirtinai uždaro ir be galo sunkiai kontaktą su žmonėmis randančio jaunuolio charakterio.

Jei Nickas kažkokiu mistiniu būdu vos vos suartėdavo su kokiu nors žmogumi, galėjo užtekti mažiausio menkniekio, kad kūrėjas pasijustų išduotas.

Taip ir įvyko, kai Nicko prodiuseris, vienas retų artimesnių jam žmonių, išvyko į JAV. Jis išvyko po to, kai Drake'as atsisakė daryti koncertinį turą, atsisakė kaip nors reklamuoti savo albumus. Boydas išvažiavo dirbti su kitais talentais, nes nebežinojo, ką dar gali padaryti dėl pasmerkto būti nepopuliariam uždaro keistuolio.

Šį savo mentoriaus išvykimą Nickas išgyveno kaip išdavystę. Jis pasijuto toks vienišas ir nesuprastas šioje gigantiškoje muzikos, šou, reklamų, įrašų ir turų gaminimo mašinoje, kad puolė į depresiją. Į gilią medicininę depresiją.

Paskutinį savo albumą „Pink Moon“ Nickas Drake'as įrašė per porą naktų užsidaręs studijoje su garso režisieriumi. Niekas nežinojo, kad šis albumas įrašinėjamas. Niekas nežinojo, kad Nickas jį turi sukūręs.

Praėjus kelioms dienoms, Nickas atėjo į įrašų kompanijos „Island“ Anglijos skyrių ir paliko „Pink Moon“ įrašus tiesiog recepcijoje. Neprisistatęs, neištaręs nė žodžio. Padėjo, apsisuko ir išėjo. Kaip vėliau paaiškėjo, išėjo visiems laikams. Siuntinukas buvo pastebėtas tik po kelių dienų.

Paskutinius gyvenimo metus kūrėjas praleido visiškai užsidaręs nuo aplinkinio pasaulio tėvų name, kentėdamas nuo depresijos ir kompleksų. Nickas Drake'as mirė 1974 metų lapkričio 25 dieną perdozavęs antidepresantų. Iki šiol neaišku, ar jis tai padarė specialiai. Jam buvo 26-eri.

Jis dar suspėjo išvysti išleistą „Pink Moon“. Kompanija „Island“ dėjo visas pastangas, kad albumas įgautų bent kažkokį atgarsį. Užsakinėjo reklamas laikraščiuose, žurnaluose, spausdino plakatus. Tačiau be kelių šaltų kritikos straipsnių, jokios reakcijos nebuvo, neįvyko nieko, kas galbūt būtų galėję bent šiek tiek paguosti depresijoje paskendusį genialų kūrėją.

Praėjus daugybei metų po Nicko mirties, tokie kūrėjai kaip Beckas, PJ Harvey, „The Cure“, R.E.M., Damianas Rice'as sakys, jog jų dainų nebūtų buvę be Nicko Drake'o kūrybos. Joe Boydas organizuos pasaulinius turus, kurių metu garbingi ir žinomi atlikėjai dainuos Drake'o dainas. Bus parašyta tūkstančiai straipsnių, susukti keli dokumentiniai filmai, skirti trumpam Nicko gyvenimui, o jis pats bus vadinamas kartos balsu, unikalaus stiliaus kūrėju, nesuprastu ir neįvertintu genijumi.

2003 metais albumą „Pink Moon“ žurnalas „The Rolling Stone“ pripažins vienu iš geriausių 500 kada nors įrašytų muzikos albumų per visą žmonijos istoriją. „Melody Maker“ įtrauks jį į geriausių visų laikų albumų penkiasdešimtuką.

Molly Drake viename interviu pasakojo, jog prieš mirtį sūnus jai pasakė nenorįs, jog po jo kas nors liktų. Nei fotografijų, nei atsiminimų, nei kūno... Tik dainos.

Nicko noras buvo išpildytas. Jo kūnas buvo kremuotas, neliko jokių jo sceninių, koncertinių fotografijų, vien keli kadrai iš šeimos albumo. Neliko (o niekada ir nebuvo) nei vieno žmogaus, kuris galėtų drąsiai pasakyti, jog pažinojo Nicką Drake'ą. Niekas jo nepažinojo, niekas neperprato, nes nei vieno žmogaus šis ypač uždaras kūrėjas neįsileido į savo pasaulį. Jei tai apskritai įmanoma.

Beliko mitai ir legendos apie genialų dainių. Iš jų ir suaustas šis pasakojimas, paremtas atsiminimais žmonių, kurie vienaip ar kitaip buvo susidūrę su kažkokiu keistu vaikinu, vardu Nickas Drake'as.

Nors visa tai niekai, palyginti su tuo, kas išties liko. Liko nuostabios, nenusakomos dainos, visada iškylančios aukščiau už biografijas, sausus faktus, charakterius, asmenybes.

Bernardinai.lt

Ketvirtadienio pavakare popiežius Pranciškus susitiko su Korėjos vyskupais. Šiuo metu vyskupų – ordinarų, augziliarų ir emeritų – iš viso Korėjoje yra 35, tarp jų ir du kardinolai – dabartinis Seulo arkivyskupas ir jo pirmtakas, arkivyskupas emeritas. Bažnytinio administracinio suskirstymo požiūriu, Korėja padalinta į tris bažnytines provincijas, kurias kartu sudaro 16 vyskupijų. Seulo arkivyskupas tuo pat metu yra ir Pchenjano apaštališkasis administratorius. Deja, niekas tiksliai nežino kiek katalikų yra nuo pasaulio atsitvėrusioje Šiaurės Korėjoje.

Apsilankęs Korėjos Vyskupų konferencijos centre, gana ilgoje šalies ganytojams sakytoje kalboje, popiežius Pranciškus komentavo du esminius vyskupo tarnystės aspektus: saugoti atmintį ir saugoti viltį.

Pirmiausiai popiežius priminė vieną atvykimo į Korėją tikslų – kankinių Pauliaus Yun Ji-chungo ir jo draugų beatifikaciją. Tai bus proga padėkoti Viešpačiui už gausiu vaisius, kurie šioje žemėje išaugo iš kankinių sėklos. Jūs esate kankinių palikuonys, - sakė Pranciškus. Jūs esate jų herojiško liudijimo paveldėtojai. Esate tesėjai nepaprastai gyvybingos tradicijos, kuri išaugo iš prieš jus gyvenusių tikinčiųjų kartų, visų pirma pasauliečių ištikimybės, ištvermės ir darbo, - sakė Popiežius ir išvardijo Korėjos žemėje pasėtos Evangelijos duotus vaisius: gyvas parapijais ir veržlius katalikų judėjimus, solidžias katechezės programas, kunigų seminarijas, visuotinai vertinamas katalikiškas mokyklas ir universitetus. Korėjos Bažnyčia gerbiama šalies viduje, už jos svarbų vaidmenį visuomenės gyvenime, ir už savo misionierišką veiklą. Pašaukimas būti atminties saugotojais, visų pirma reiškia pareigą atsiminti pirmųjų kartų krikščionių liudijimą, jų kankinystę, ir šiandien šią atmintį naudoti kaip šaltinį dvasinių jėgų, reikalingų su toliaregiška išmintimi stoti dabartinių ir būsimų iššūkių akivaizdon. Kankinių atminimas turi būti realistiškas, jame neturi būti nei idealizavimo, nei triumfalizmo, nes jei į praeitį žiūrėtume negirdėdami šiandien mus raginančio atsiversti Viešpaties balso, mūsų dvasinis augimas sustotų.

Esame ne tik atminties saugotojai, - sakė popiežius Korėjos vyskupams, pereidamas prie kito aspekto, – esame taip pat pašaukti būti vilties sergėtojais, tos vilties, kurią mums teikia Evangelija ir Jėzaus paliudytas Dievo gailestingumas, tos vilties, kuri įkvėpė kankinus. Šią viltį esate šiandien pašaukti skelbti pasauliui, taip pat ir tiems jūsų visuomenės nariams, kurie pasiekę materialinę gerovę, trokšta didesnių, autentiškesnių dalykų, pilnatvės. Ypatingai jus raginu, - sakė Pranciškus, - rūpintis jaunimo auklėjimu, ugdymu gėriui, tiesai, grožiui, kad jie būtų geri krikščionys ir sąžiningi piliečiai.

Popiežius pridūrė, kad pašaukime būti vilties saugotojais, glūdi ir pareiga garantuoti, kad Korėjos Bažnyčios pranašiškame liudijime deramas dėmesys būtų skiriamas pagalbai vargo prisilėgtiems žmonėms, solidarumo programoms, visų pirma solidarumui su pabėgėliais ir migrantais be su visais, gyvenančiais visuomenės periferijoje. Apaštalinio neturto idealą puikiai liudijo pirmosios jūsų šalies krikščionių kartos. Linkiu, kad Korėjos Bažnyčia ir šiandien šiuo idealu vadovautųsi savo kelionėje į ateitį. 

Kalbėdamas vyskupams Popiežius paminėjo kai kuriuos didžiausius pavojus, gręsiančius Bažnyčiai, gyvenančiai turtingoje ir materializmu persunktoje aplinkoje. Visų pirma tai pagunda sielovadai taikyti verslo administravimo modelius, programuoti ir organizuoti savo veiklą, vadovaujantis pasaulio kriterijais ir mąstysena. Vargas mums, jei atsisakytume kryžiaus išminties! Dangus mus teapsaugoja nuo dvasinio ir sielovadinio supasaulėjimo. Atmintis ir viltis mus teįkvepia ir teveda į ateitį.

Baigdamas savo kalbą, popiežius Pranciškus paragino Korėjos vyskupus visada pasitikėti Dievo malonės galia, pažadėjo už juos melstis ir paprašė, kad jie už jį melstųsi.

Antrąją apaštališkojo vizito Korėjoje dieną, popiežius Pranciškus kartu su korėjiečiais šventė visoje Bažnyčioje minimą Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų iškilmę. Rugpjūčio 15-oji visoje Korėjoje taip pat minima kaip nacionalinė laisvės diena, nes 1945 m. rugpjūčio 15-ąją šalis buvo išvaduota iš japonų okupacijos. Penktadienio rytą iš Seulo popiežius Pranciškus atvyko į Tedžoną – miestą už maždaug pusantro šimto kilometrų į pietus nuo sostinės ir stadione, pastatytame 2002 m. Futbolo pasaulio čempionatui, talpinančiame penkias dešimtis tūkstančių žmonių, aukojo Žolinės iškilmės Mišias.

Šventojo Tėvo homilija:

Vienybėje su visa Bažnyčia švenčiame Mergelės Marijos paėmimą su kūnu ir siela į dangaus šlovę. Marijos į Dangų paėmimas rodo koks likimas skirtas mums, Dievo įvaikintiems sūnums ir dukterims, Kristaus Kūno nariams. Kaip Marija, esame pašaukti dalyvauti Viešpaties pergalėje prieš nuodėmę ir mirtį ir su Juo karaliauti Jo amžinoje Karalystėje. Toks yra mūsų pašaukimas.

„Didingas ženklas“, apie kurį šiandien kalba pirmasis skaitinys, mus kviečia kontempliuoti Mariją, sėdinčią šlovės soste, šalia savo dieviškojo Sūnaus. Jis taip pat mus kviečia įsisąmoninti kokią ateitį taip pat ir šiandien mums atveria Prisikėlęs Viešpats. Korėjiečiai šią dieną švenčia prisimindami ir savo istorinę patirtį, minėdami meilingą Marijos užtarimą tautos istorijoje ir žmonių gyvenime.

Antrajame skaitinyje girdėjome šv. Paulių, tvirtinantį, kad Kristus yra naujasis Adomas, kurio klusnumas Tėvui sunaikino nuodėmės ir vergovės karalystę ir pradėjo naują gyvybės ir laisvės karalystę (plg. 1 Kor 15,24-25). Atrandame tikrą laisvę kai su meile priimame Tėvo valią. Iš malonės pilnosios Marijos mokomės, kad krikščioniška laisvė tai kažkas daugiau nei vien išvadavimas iš nuodėmės. Tai laisvė, kurios dėka nauju dvasiniu žvilgsniu galime žiūrėti į žemiškuosiuos reikalus, laisvė tyra širdimi mylėti Dievą bei brolius ir seseris, džiugiai gyventi Kristaus Karalystės viltimi.

Šiandien pagerbdami Dangaus Karalienę Mariją, kreipiamės į ją kaip į Korėjos Bažnyčios Motiną. Prašome, kad ji padėtų mums būti ištikimiems karališkajai laisvei, gautai Krikšto dieną, kad palaikytų mūsų pastangas keisti pasaulį pagal Dievo planą, kad padėtų šios šalies Bažnyčiai būti Dievo Karalystės raugu Korėjos visuomenės gyvenime.

Šios šalies krikščionys tebūna visuomenės dvasinio atsinaujinimo jėga. Teatsispiria tikrąsias dvasines ir kultūrines vertybes naikinantiems materializmo kerams ir besaikei konkurencijai, kurstančiai konfliktus ir egoizmą. Jie taip pat teatmeta nežmoniškus ekonominius modelius, kurie skatina naujas skurdo formas ir marginalizuoja darbininkus; teatmeta mirties kultūrą, kuri nepaiso žmoguje įspausto Gyvybės Dievo paveikslo, kėsinasi į vyro, moters ir vaiko orumą.

Jūs, Korėjos katalikai, kilnios tradicijos paveldėtojai, esate pašaukti branginti savo paveldą ir perduoti jį būsimoms kartoms. Tam reikalingas jūsų kiekvieno asmeninis atsivertimas į Dievo Žodį ir rūpinimasis tarp mūsų gyvenančiais vargšais ir silpnaisiais.

Švęsdami šiandienę iškilmę, vienijamės su visa Bažnyčia pasklidusia po pasaulį ir Marijoje matome mūsų vilties Motiną. Josios šlovinimo giesmė mums primena, kad Dievas neužmiršta savo pažadų ir savo gailestingumo (plg. Lk 1,54-55). Marija yra „laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1,45). Joje matome, kad pildosi visi Dievo pažadai. Sėdinti šlovės soste, ji mums sako, kad mūsų viltis yra pagrista. Jau dabar ta viltis mums yra „saugus ir tvirtas sielos inkaras“ (Žyd 6,19). Ji yra ten, kur Kristus sėdi šlovėje.

Ši viltis, brangieji broliai ir seserys, Evangelijos mums teikiama viltis, yra priešnuodis nevilties dvasiai, kuri tarsi vėžio liga plinta visuomenėje, išoriškai turtingoje, bet viduje jaučiančioje kartėlį ir tuštumą. Kiek daug jaunimo nuo jos nukentėjo! Jaunimas, kurį kupiną džiaugsmo ir vilties matome šiomis dienomis, niekam teneleidžia šios vilties iš jų pavogti.

Kreipkimės į Mariją, Dievo Motiną, ir prašykime malonės džiaugtis Dievo vaikų laisve, išmintingai ta laisve naudotis, tarnauti broliams ir seserims, taip gyventi ir dirbti, kad kitiems liudytume viltį, tą viltį, kurios išsipildymą pasieksime amžinojoje karalystėje, kur karaliauti reiškia tarnauti.

* * *

Mišioms pasibaigus, popiežius Pranciškus kartu su visais dalyviais kalbėjo Vidudienio Viešpaties Angelo maldą. Šia proga jis taip pat paminėjo visą Korėją sukrėtusią nelaimę: balandžio 16-ąją prie Korėjos krantų nuskendo keltas; žuvo trys šimtai žmonių.

Brangieji broliai ir seserys, baigdami Mišias dar kartą kreipiamės į Mergelę Mariją, Dangaus Karalienę. Jai po kojų sudedame savo džiaugsmus, skausmus ir viltis. Jai patikime visų pirma tuos, kas žuvo prieš kelis mėnesiu nuskendus keltui „Se Wol“, taip pat visus, kas iki dabar kenčia dėl tos visą tautą palietusios nelaimės. Viešpats tepriima mirusius į savo ramybę, tepaguodžia verkiančiuosius, teremia visus, kurie dosniai suteikė pagalbą savo broliams ir seserims. Tas tragiškas įvykis, kuris suvienijo korėjiečius skausme, testiprina jų ryžtą solidariai bendradarbiauti bendram labui.

Taip pat prašykime Mergelę Mariją, kad savo gailestingas akis nukreiptų į visus kenčiančius, ypač sergančius, neturinčius oriam gyvenimui reikalingo darbo.

Galiausiai šią dieną, kurią Korėja mini Išvadavimo šventę, prašykime Mergelę Mariją globoti šia kilnią tautą ir visus jos gyventojus. Jos užtarimo taip pat prašykime jaunimui iš visos Azijos, čia susirinkusiam šiomis dienomis. Jie džiugiai teskelbia aušrą naujo taikaus pasaulio, gyvenančio pagal Dievo palaimintą planą!

* * *

Pasibaigus Tedžono stadione švęstos Žolinės iškilmės Mišioms, popiežius Pranciškus užsuko į vyskupijos kunigų seminariją ir jos valgykloje pietavo kartu su dvidešimčia Azijos jaunimo dienų dalyvių, atstovaujančių įvairiems žemyno regionams. Pavakare, už maždaug keturiasdešimties kilometrų nuo Tedžono esančioje Solmoe šventovėje Popiežiaus laukė visi šiomis dienomis Korėjoje vykstančių Šeštųjų Azijos jaunimo dienų dalyviai. (Vatikano radijas)

Šis tekstas paimtas iš Vatikano radijo puslapio

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

Kartais svečiai užgriūva netikėtai. Arba kartais tiesiog nėra laiko iš anksto susigalvoti, ką gaiminti. Arba gal kartias nėra kantrybės ir neturi daugybės skirtingų produktų. Siūlome bet kokiai progai tinkančio torto receptą – gaivu, paprasta, skanu.

Biskivitui parasčiausia ir greičiausia naudoti jau paruoštus lakštus. Jei turite laiko ir galimybių – galima išsikepti patiems.

Kremui:

2 didelis indeliai riebesnės grietines

2 indeliai kondensuoto pieno

0,5-1 arb.š. citrinos rūgšties

Įdarui galima dėti, ką tik norite. Bet vis dėlto skaniausias šis tortas su įvairiais riešutais arba su mėlynėmis ir avietėmis. Šiam receptui nelabai tinka saldūs ir citrusiniai vaisiai.

Papuošimui: kokoso drožlės, smulkinti riešutai, tarkuotas šokoladas.

Paruošimas:

ant biskvito lakštų labai plonu sluoksniu užtepame kondensuoto pieno (taip lakštą sudrėkiname).

Paskui į atskirą indą supilame grietinę, likusį kondensuotą pieną ir citrinos rūgštį, ir su elektriniu maišytuvu („blenderiu“) gerai, iki standumo, išplakame.

Pertepame lakštus: vieną sluoksnį mėlynėmis, kitą – avietėmis, trečią – kremu ir taip toliau. Išlyginame ir iškart papuošiame (nelaukiame kitos dienos): plonu sluoksnio kokoso drožlių, smulkintais migdolais ar uogomis.

Bernardinai.lt

Kovotojai Irako šiaurėje nužudė mažiausiai 80 jazidų tikėjimo žmonių ir pagrobė moteris bei vaikus, praneša BBC.

Vyresnysis kurdų pareigūnas Hoshyar Zebari pasakojo, kad vyrai buvo padalinti į dvi grupes ir nužudyti, po to, kai Islamo Valstybės (IS) kovotojai atvyko į Kočo kaimą penktadienį.

Kovotojai vertė vyrus priimti islamą arba grasino mirtimi.

Grupės žiaurumas sukrėtė tarptautinę bendruomenę ir paragino imtis veiksmų. JT Saugumo Taryba įvedė sankcijas IS nariams.

Bernardinai.lt

Naujasis apsišaukėlių „Donecko liaudies respublikos“ vadeiva Aleksandras Zacharčenko pareiškė, kad teroristai gavo iš Rusijos paramą, skelbia unian.net.

Jis pranešė, kad teroristų pajėgas papildė apie 1200 karių, kurie, anot A.Zacahrčenkos, keturis mėnesius buvo apmokomi Rusijos teritorijoje.

Ukrainos saugumo duomenimis Rusijos humanitarinį konvojų lydi persirengę kariškiai. Tuo tarpu separatistai, persirengę civiliais drabužiais, bėga iš Donecko. Teroristai planuoja išvykti iš Donecko iki rugpjūtis 18 d.

Ukrainos saugumo informacinio centro atstovas Andrėjus Lysenka teigė nežinantis, kodėl minima būtent ši datra.

„Radijo Svoboda“ praneša, kad „The Guardian“ ir „The Telegraph“ žurnalistai tapo liudininkais, kaip rusų kariuomenės konvojus kirto sieną netoli Donecko rugpjūčio 14 dieną stojus tamsai. Jie informavo, kad buvo užfiksuoti 23 sunkiosios karinės technikos vienetai, rašo unian.net.

Bernardinai.lt

Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) ir vasarą pilnas studentų. Tai – užsieniečiai, atvykę mokytis lietuvių kalbos ir pažinti šalies kultūros. Į mėnesio trukmės kursus į LEU atvyko 55 studentai iš 18 pasaulio šalių.

„Kursai intensyvūs – iš ryto yra dvi kalbos paskaitos, o po pertraukos jie turi kokį nors kultūrinį renginį arba eina į muziejų, važiuoja į ekskursiją, klauso istorijos paskaitų“, – besimokančiųjų kasdienybę apibūdina kursų vadovė Vilma Vilkaitė-Leonavičienė.

Į kursų programą įtrauktos ne tik kalbos paskaitos, bet ir kelionės po Lietuvą. Kursų organizatoriai teigia, kad jų tikslas yra parodyti gražiausias ir lankomiausias šalies vietas.

„Savaitgaliais mes jų taip pat nepaliekame ramybėje – keliaujame po Lietuvą. Mūsų tikslas –parodyti visus regionus. Važiuojame prie jūros, keliaujame į Platelius, Nidą, Trakus, Druskininkus“, – teigia V. Vilkaitė-Leonavičienė.

Užsieniečiai tikisi, kad, pasibaigus kursams, jie galės lengviau komunikuoti lietuvių kalba ir atrasti artimesnį ryšį su šalimi, jos kultūra.

„Užaugau aplink save girdėdama lietuvių kalbą. Ją supratau, bet negalėjau kalbėti. Noriu išmokti kalbėti sklandžiai ir bendrauti su kitais lietuviais“, – mintimis dalijasi kursų dalyvė Sofia Starcic.

„Mano lietuvių kalbos mokytojas vardu Rokas, jis moko lietuvių kalbos mano universitete Kinijoje. Paskaitos vyksta kiekvieną šeštadienio rytą. Aš mokausi jau beveik metus, dėl to nusprendžiau atvykti ir čia“, – pasirinkimo motyvus vardija kita dalyvė Hong Yu.

Kursų dalyviai teigia, kad didžiausias iššūkis mokantis lietuvių kalbos – gramatika. Kinai bei ukrainiečiai taip pat išskiria ir lotynišką abėcėlę, kurios įprastai nenaudoja.

„Lietuvių kalba mums, lenkams, yra gan sunki dėl gramatikos ir dėl to, kad tai yra Baltų šalių kalba. Pastebiu, jog lietuvių turi nemažai panašumų ir su rusų bei anglų kalbomis“, – teigia Piotras Pissas.

„Kol kas pastebiu panašumų – žodžiai, gramatika, pavyzdžiui, linksniavimas ar veiksmažodžių asmenavimas. Panašumų galima rasti tikrai, tačiau nesakyčiau, kad jų yra daug. Šiek tiek sudėtinga mokytis naujų žodžių, dėl gramatikos – logiškai suprantu, kas ir kodėl taip veikia.“, – pastebi studentė  Iryna Gorodetska.

Lietuvių kalbos ir kultūros kursai vyks visą rugpjūtį. Jiems pasibaigus bus išduoti lietuvių kalbos kursų baigimo pažymėjimai . O organizatoriai tikisi, kad visi dalyviai į savo šalis parsiveš naują patirtį ir geriausius įspūdžius apie Lietuvą.

Ieva Balsiūnaitė, LRT televizijos naujienų tarnyba

Praėjus 6-eriems metams po Gruzijos–Rusijos karo, buvę laikini pabėgėlių būstai Gruzijoje tampa nuolatiniai. Ten skurdas tiesiog bado akis. Tbilisis kasmet išleidžia milijonus larių padėdamas namų netekusiems žmonėms pradėti naują gyvenimą.

Skaičiuojama, kad kas aštuntas gruzinas per du šalies nepriklausomybės dešimtmečius dėl karų neteko savo namų. Tuo metu okupuotose teritorijose likę gruzinai gyvena nuolat bijodami.

Dėl karo prieš 6-erius metus savo namus priversta palikti Margišvilių šeima su liūdesiu prisimena savo ūkį Chinvalio regione.

„Namas buvo dviejų aukštų, aštuonių kambarių, turėjome 40 arų žemės, paukščių, kiaulių, mano pačios užveistą sodą. Kai tik susitvarkėme gyvenimą, prasidėjo karas. Viską palikome ir tuščiomis pabėgome. Kaip 4 vaikus išmaitinti? Jokių daiktų neturėjome. Tik vyras po savaitės buvo grįžęs ir parsinešė televizorių“, – skaudžių pokyčių pradžia prisimena Tina Margišvili.

Šeima, kaip ir dar keli tūkstančiai žmonių, gavo būstą viename pabėgėlių kaimelyje, vos už kelių kilometrų nuo Rusijos okupuotos teritorijos. Gruzijai vienas toks namas kainavo keliasdešimt tūkst. litų, tačiau patiems Margišviliams tokia suma būtų neįveikiama.

„Karvę nusipirkom už gautą 2,5 tūkst. larių išmoką. Už juos ir gardą nusipirkau. Karvė kainavo 1,5 tūkst. larių. Dabar karvės pabrango, tai aš laimėjau. Spaudžiame sūrį, varškę. Jei pasitaiko darbų, dirbame. Darže auga kukurūzų, pupelių. Tik trūksta vandens laistyti“, – sunkumus vardija T. Margišvili. 

Grioviais kažkada tekėjo laistyti skirtas vanduo. Dabar jie sausi – vandens tiekimą sustabdė Pietų Osetiją kontroliuojanti Rusija. 

Tad Gruzijos valdžia į buvusius laikinus, o dabar nuolatinius pabėgėlių namus, įveda vandenį ir dujas. Vyriausybė pernai pradėjo siūlyti pabėgėliams būstus provincijose ar kompensacijas už jį. Šiemet tam numatyta maždaug 3 mln., skaičiuojant litais. Tačiau pabėgėlių, likusių vien Gruzijoje, – daugiau nei 250 tūkst. – maždaug tiek, kiek žmonių gyvena Klaipėdoje ir Šiauliuose kartu sudėjus. 

„Turime vilčių grįžti, tačiau perspektyvų nematyt“, – viliasi pabėgėlė Cijala Nukradzė.

Nepabėgę yra priversti kovoti už namus

Tuo metu gruzinas Davidas Valuašvili rinktis pabėgėlio duonos neketina. Nors prieš trejus metus rusų pasieniečiai jį nuo Gruzijos atitvėrė spygliuota tvora. Jis už lariais gaunamą pensiją Osetijoje nieko negali nusipirkti, tad kaimynai per tvorą jam meta maisto ir kitų būtinų prekių. Per tvorą jis bendrauja ir su dukra, gyvenančia Goryje, už kelių dešimčių kilometrų. 
„Kai tik paliksiu savo namą, jie ateis ir jį nugriaus. Aš visą gyvenimą, jau 80 metų, čia gyvenu. Ir nepaliksiu savo namų“, – sako užsispyręs vyras.

Vieno buvusio namo savininkui nepasisekė dar labiau. Jis pasakojo, kad Pietų Osetijoje šeimininkaujantys rusai jį privertė nugriauti paties statytą namą, nes rusų planuojama okupacinė tvora jį gali pasiglemžti į Abchazijos teritoriją.

Gruzijos ir Rusijos derybos dėl pabėgėlių grįžimo stringa. Tad Tbilisis jau septintus metus iš eilės Jungtinėse Tautose ragina Rusiją, Pietų Osetiją ir Abchaziją užtikrinti pabėgėlių teises į sugrįžimą ir saugumą. Tačiau realiai padėtis tik blogėja.

Nors Lietuvoje galvijų ir avių per pastaruosius  metus  kiek pagausėjo, tačiau ne tiek, kiek tikėtasi. Be to, dėl afrikinio kiaulių maro kai kuriuose rajonuose tenka atsisakyti auginti kiaules. Tokie ūkiai skatinami pereiti prie kitos veiklos, auginti galvijus, avis.

Kalvotos Utenos rajono Užpalių seniūnijos žemės ne itin dosnios javams ir kitiems pasėliams. Užtat ganyklose gausu galvijų ir avių, seniūnijoje auginama trečdalis viso rajono gyvulių.

Broliai Virginijus ir  Eugenijus Keraminai ūkininkauja per 20 metų. Virginijus turi ekologinį 500 mėsinių avių ūkį, neseniai įsigijo ir galvijų, kad turėtų ką parduoti ištisus metus. 

Abu broliai verčiasi savo jėgomis, darbuotojų nesamdo. Virginijus sako, kad  nemaža  paspirtis buvo gauta parama  avininkystės ūkiui modernizuoti.

Jo brolis Eugenijus mėsai augina beveik pusšimtį galvijų. Treti metai Eugenijus – Užpalių seniūnas, džiaugiasi, kad seniūnija laiko trečdalį Utenos rajono gyvulių. 

„Nori sūnus tą dalyką plėsti, tai jam ūkį perduodu. Per pastaruosius  kelerius metus – 8–9 jauni ūkininkai. Senųjų ūkininkų atžalos perka fermas, steigia ūkius“, – teigia Eugenijus.

Pasak ūkininko, perdirbėjai pastarąją  savaitę už mėsinius galvijus siūlo gerokai mažiaum, nei anksčiau – vos po 4,2 lito už kilogramą gyvo svorio. Ūkininkas viliasi, kad kainos pakils ir galvijai nebus nuostolingi. 

Skatina vietoj kiaulių imtis kitos veiklos  

Dėl  afrikinio kiaulių maro Utenos rajone daug kam tenka atsisakyti kiaulių .Tokie ūkiai skatinami pereiti prie kitos veiklos, auginti galvijus, avis.

Užsiimantys gyvulininkyste kiaulių maro buferinėje zonoje iki rugpjūčio pabaigos gali teikti paraiškas paramai gauti.

„Vienas pareiškėjas gali pretenduoti į paramą iki 1 mln. 300 tūkst. litų. Ūkininkai, žemės ūkio bendrovės, kooperatyvai gali prašyti paramos technikai, įrangai, statybai, rekonstrukcijai bei kitoms išlaidoms, susijusioms su valdos  infrastruktūros pagerinimu“, – informuoja Žemės ūkio ministerijos vyriausiasis specialistas Jonas Pupius.

Nuo rugsėjo bus renkamos paraiškos iš visos Lietuvos jaunųjų ūkininkų įsikūrimui bei smulkių ūkių plėtrai remti. Pasak ministerijos atstovo, skatinant gyvulininkystę, ateity iš paramos lėšų bus galima įsigyti ir veislinių gyvulių.

Salomėja Pranaitienė, LRT televizijos naujienų tarnyba

Šeštadienio rytą popiežius Pranciškus aukojo Mišias Seulo miesto centre, didžiulėje aikštėje prie karališkųjų rūmų vartų, ir jų metu paskelbė palaimintaisiais 124 kankinius – Paulių Yun Ji-chungą ir 123 jo draugus, pirmosios kartos krikščionis, nužudytus dėl tikėjimo į Kristų aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje. Mišiose dalyvavo ne mažiau kaip 800 tūkst., o gal ir milijonas žmonių.

Šeštadienio rytą Popiežius pagerbė ir kitus Korėjos kankinius - devynioliktojo amžiaus pradžioje nužudytą kun. Andriejų Kim Taegoną ir 102 draugus, Jono Pauliaus II paskelbtus šventaisiais 1984 m. Prieš beatifikacijos Mišias Pranciškus užsuko į šių šventųjų mirties vietoje pastatytą Seo So-Mun šventovę.

EPA nuotrauka

Šiandien švenčiame Kristaus pergalę Pauliuje Yun Ji-chunge ir jo 123 drauguose, - sakė Pranciškus beatifikacijos Mišių homilijoje. Jų vardai nuo dabar bus minimi kartu su šventaisiais kankiniais Andriejum Kim Taegonu ir jo draugais. Jie visi su Kristumi gyveno, o dabar su juo karaliauja džiaugsme ir garbėje.

Beatifikacijos Mišių homilijoje Popiežius paminėjo ir nepaprastą krikščionybės Korėjoje pradžią, pabrėždamas, kad pirmieji Evangeliją skelbė ne iš svetur atvykę misionieriai, bet vietiniai pasauliečiai, kuriuos susidomėti Kristumi skatino jų intelektinis smalsumas, tiesos troškimas. O tai savo ruožtu yra puikus pavyzdys, koks svarbus, koks gražus ir kilnus yra katalikų pasauliečių pašaukimas.

EPA nuotrauka

Netrukus po to kai pirmosios tikėjimo sėkla buvo pasėtos šioje žemėje, jaunai krikščionių bendruomenei teko rinktis: sekti Kristų ar pasaulį. Pirmieji šios šalies krikščionys buvo girdėjęs Viešpaties įspėjimą, kad pasaulis jų nekęs dėl jo vardo: jie žinojo, kokia yra buvimo Viešpaties mokiniu kaina. Jie buvo pasiruošę didelėms aukoms dėl Kristaus; buvo pasiruošę atsisakyti žemės, prestižo, garbės, nes tikrasis lobis jiems buvo tik Kristus.

Šiandien mūsų tikėjimas dažnai neatlaiko bandymų. Pasaulis mums siūlo įvairius kompromisus. Esame gundomi atskiesti radikalius Evangelijos reikalavimus, prisiderinti prie laiko dvasios. Tačiau kankinių pavyzdys mums primena, kad virš visko turi būti Kristus ir kad visa kita mes turime vertinti neišleisdami iš akių Jo ir Dangaus Karalystės. Kankiniai mus provokuoja savęs klausti ar yra pasaulyje kas nors už ką mes nebijotume paaukoti gyvybės.

EPA nuotrauka

Beatifikacijos Mišių homilijoje Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį ir į kitą kankinių liudijimo aspektą – į artimo meilės svarbą tikinčiųjų gyvenime. Tikėdami visų pakrikštytųjų lygybe ir gyvendami kaip tikri broliai, jie metė iššūkį griežtoms to meto socialinėms struktūroms. Jie stropiai rūpinosi brolių poreikiais, nes tikėjo, kad negalima meilės Dievui atskirti nuo meilės artimui. Dėl to, jų pavyzdys labai svarbus mums, gyvenantiems visuomenėse, kur greta prabangos, matome neapsakomą skurdą, kur retai išgirstamas vargšo žmogaus šauksmas. O juks Kristus nori, kad mes mylėtume visus mūsų brolius, kad ištiestume jiems pagalbos ranką.

Šiandien didelio džiaugsmo diena visiems korėjiečiams, - sakė Popiežius homilijos pabaigoje. Visiems kankiniams ir Mergelei Marijai užtariant, korėjiečiai teišsaugo tikėjimą, gerus darbus, skaisčias širdis, apaštališkąjį uolumą ir teliudija Jėzų savo šalyje ir visoje Azijoje. 

Vizitas neįgaliųjų slaugos centre, susitikimas su vienuoliais bei sielovadoje dirbančiais pasauliečiais

Popiežiaus Pranciškaus vizito Korėjoje trečiosios dienos, šeštadienio, popietinė dalis prasidėjo privačiu vizitu Korėjos katalikų Bažnyčios prieš keturis dešimtmečius įsteigtame neįgalių žmonių slaugos ir reabilitacijos centre Kkottongnae, Čungdžu vyskupijoje, už beveik šimto kilometrų į pietryčius nuo Seulo. Vizitas truko apie valandą. Pranciškus pasikalbėjo su pacientais ir personalu. Taip pat meldėsi prie daugybės baltų kryželių, pastatytų negimusių kūdikių atminimui.

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

Vėliau, karitatyvinėje veikloje tarnaujančių savanorių mokymo centre, Pranciškus susitiko su vienuoliais – penkiais tūkstančiais seserų ir brolių iš visos Korėjos. „Charizmų ir apaštališkosios veiklos įvairovė labai praturtina Bažnyčios Korėjoje gyvenimą“, - sakė vienuoliams Popiežius. „Jūsų pašaukimo ašis visada tebūnie tvirtas įsitikinimas, kad Dievas jus myli, nes tik šitaip jūs sugebėsite kitiems būti patikimi Dievo Karalystės liudytojai. Jei liudijimas tikras, jei jame pilna džiaugsmo, tuomet jis patrauka žmones. O džiaugsmas, savo ruožtu, visada yra dovana, gaunama iš maldos, Dievo Žodžio meditavimo, Sakramentų šventimo ir bendruomeninio gyvenimo“.

Popiežius Pranciškus taip pat sakė, kad ir kontempliatyvioms, ir apaštališkoms vienuolijoms priklausantys broliai ir seserys turi savyje atspindėti Dievo gailestingumą. O tai įmanoma tik tuomet kai mūsų širdys laisvos nuo visko kas nenaudinga mūsų pašaukimui, kai sugebame „išeiti iš savęs“.

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

Savo kalboje Korėjos vienuolėms ir vienuoliams Popiežius taip pat palietė neturto dorybę, pagal kurią gyventi vienuoliai įsipareigoja. Neturto dorybė turi atsispindėti ir asmeniniame, ir bendruomeniniame gyvenime. „Vienuolių, davusių neturto įžadą, bet gyvenančių kai turtuoliai veidmainystė skaudžiai įžeidžia tikinčiuosius ir daro didelę žalą Bažnyčiai“. Pavojinga taip pat vadovautis vien pasaulyje veikiančiomis funkcionalumo schemomis ir pasitikėti tik žmogiškomis priemonėmis, „nes tai kenkia tam neturto liudijimui, kuriuo gyveno mūsų Viešpats ir kurio jis mus išmokė.“

Galiausiai šeštadienio pavakare vietos laiku (Lietuvos laiku apie vidudienį), to paties Korėjos Bažnyčios katalikiškų institucijų konglomerato Kkottongnae rekolekcijų namuose, įvyko Šventojo Tėvo susitikimas su sielovadinėje veikloje dalyvaujančiais pasauliečiais.

Jiems sakytoje kalboje Pranciškus priminė šios dienos rytą paskelbtų palaimintųjų kankinių pavyzdį ir labai svarbų vaidmenį, koks nuo pat Bažnyčios istorijos Korėjoje pradžios teko tikintiesiems pasauliečiams. Toks pat uolus ir patikimas pasauliečių katalikų liudijimas labai reikalingas ir dabartiniais laikais. Susitikimo metu sakytoje kalboje Popiežius priminė pagrindine veiklos ir liudijimo sritis, kuriose viskas labiausiai priklauso nuo pasauliečių. Tai krikščioniškų vertybių liudijimas viešajame gyvenime, šeima, jaunosios karto ugdymas, katechezė, artimo meilės liudijimas silpniems, sergantiems, visuomeninio gyvenimo paribiuose atsidūrusiems žmonėms. „Tikėjimo vaisingumas atsispindi solidarume, liudijamame visiems broliams ir seserims, neskirstant žmonių pagal jų išsilavinimą ar socialinę kilmę, nes Kristuje nėra „nei žydo, nei graiko“, - sakė Pranciškus cituodamas šv. Paulių. Popiežius taip pat prašė Korėjos katalikų pasauliečių visada palaikyti gerus santykius su Bažnyčios ganytojais, neišleisti iš akių tos autentiškos ekleziologinės vizijos, kuri remiasi pašaukimų ir Šventosios Dvasios dovanų įvairove, bendra atsakomybe ir bendruomenišku dvasingumu.

Šis tekstas paimtas iš Vatikano radijo puslapio

Daugiau nuotraukų >>>

Šeštadienį ryte popiežius Pranciškus socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje paskelbė tvytą: „Nepamirškime krikščionių ir kitų persekiojamų Irako gyventojų šauksmo“. Popiežius labai nerimauja dėl kenčiančių irakiečių. Šiomis dienomis jo pavedimu Irake lankosi kardinolas Fernando Filoni, Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas, asmeninis popiežiaus pasiuntinys. Jis lankė Amadijos, Zakho ir Duhoko pabėgėlių bendruomenes. 

Pakeliui, Lališe jis susitiko su jazidų bendruomene, kita religine mažuma, teroristų persekiojama Irake. Vyrai, atėję pasisveikinti su kardinolu, buvo senyvo amžiaus, ilgomis žilomis barzdomis, tradiciniais kurdų ir jazidų rūbais. Kardinolas pasakoja, jog susitiko su jazidų vyresniaisiais, užtikrino jiems Šventojo Tėvo solidarumą, meilę ir artumą bei kaip popiežiaus solidarumo ženklą perdavė 25.000 USD skirtus jų materialinėms reikmėms padengti.

Jazidai meldė popiežiaus ir visų geros valios žmonių tarptautiniu mastu nepalikti jų vienų šioje tragedijoje, kad visi įsiterptų ir padėtų apsiginti šiai mažumai. Šventojo Tėvo ir visų valstybių vadovų jie prašo sustabdyti jų žmonių „genocidą“. Jazidų veidai pažymėti baisios tragedijos žyme. „Užtikrinau juos, kad popiežius gina ne tik krikščionis, tačiau visas mažumas, kurių teises pamynė teroristai ir kad perduosiu jų pagalbos šauksmą. Taip pat remiuosi Kurdistano autonominio regiono prezidento žodžiais, kuris užtikrino: „šioje šalyje arba visi kartu išgyvensime, arba visi kartu mirsime“, - kalbėjo popiežiaus pasiuntinys.

Pasak kardinolo, ši nusivylusių vyrų, kurių orumas sutryptas, drama labai sukrečianti. Jie gedi savo žuvusių, išgyvena didžiulę netektį – jų moterys buvo pagrobtos, namai „pavogti“, jų ateitis sugriauta, jie nebežino kur eiti. Ši bendruomenė, ilgus amžius puoselėjusi senovinę kultūrą, tūkstantmetę tradiciją, dabar jaučiasi sugniuždyta, nes iš jų atimtos šeimos, jie nebeturi ateities. 

Po susitikimo su jazidais kardinolas Filoni nuvyko dar šiauriau, kur susitiko mažą chaldėjų bendruomenę ir jų vyskupą: „padėkojau jiems už tai, ką jie nuveikia, priimdami pabėgėlių šeimas. Šiomis dienomis lankysiu priverstus pasitraukti žmones ir juos priimančias bendruomenes Kurdistano šiaurėje“. Kardinolas aplankė dvi pasitraukusių krikščionių stovyklas netoli Amadijos. Komane parapijos centre prisiglaudę 28 šeimos, daugiausia iš Karakošo ir Alkošo. Netoliese esanti valstybinė mokykla priglaudė 40 šeimų. Prieš kelias dienas čia gimė mergaitė, kurios tėvai buvo praradę viską. Vietinė valdžia, kuri rūpinasi šiomis šeimomis, žadėjo visokeriopą įmanomą pagalbą. 

Prieš kardinolui paliekant stovyklą atvyko keli jazidų jaunuoliai. Jiems pavyko išsigelbėti, tačiau jų šeimas, apie 200 asmenų, pagrobė teroristai. Apimti nevilties jie prašė pagalbos. Dalyvaujant tarptautinės ir vietinės žiniasklaidos atstovams, kardinolas išplatino pareiškimą, užtardamas šias kenčiančias bendruomenes, kurios persekiojamos nuožmiau nei kiti. Situacija, ypač Sinjaro zonoje, išlieka labai įtempta. 

Vakare Duhoko katedroje popiežiaus pasiuntinys kartu su patriarchu, nuncijumi ir vyskupais, dalis kurių taip pat buvo priversti pasitraukti iš savo vyskupijų, šventė iškilmingą Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Eucharistiją dalyvaujant daugybei tikinčiųjų. 

Šeštadienį kardinolas Filoni aplankė Zakho ir Mangheso pabėgėlių bendruomenes, susitiko su Duhoko gubernatoriumi.

Šis tekstas paimtas iš Vatikano radijo puslapio

Homilija pasakyta Krekenavos bazilikoje švenčiant Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų iškilmes

 „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 11, 19) – šiuos Apreiškimo knygos žodžius krikščioniškoji tradicija priskiria Švč. Mergelei Marijai. Šiandien apmąstome jos išaukštinimo paslaptį – paėmimą į dangų su siela ir kūnu.

Šventajame Rašte skaitome apie dvi moteris, kurias Kūrėjas buvo vienodai apdovanojęs – tai pirmoji žmonijos motina Ieva ir mūsų Gelbėtojo motina Marija. Abi jos turėjo nuodėmės nepažeistą prigimtį ir nemirtingumo dovaną. Abi šios moterys žinojo, ko Dievas iš jų nori ir koks yra tikrasis kelias į žmogiškąją laimę. Tačiau jos turėjo laisvę klausyti Dievo ar abejoti Jo meilės planu.

Gundytojo žodžiai, paskatinę Ievą suabejoti Dievu, tikriausiai nebūtų radę atgarsio jos širdyje, jei prieš tai ji pati nebūtų abejojusi, kodėl Dievas kai ką leidžia, o kai ką draudžia. O gal tai, ką Dievas draudžia, yra didelis gėris, kurį pasirinkusi ji bus dar laimingesnė?

Gundytojas visuomet ieško žmogaus silpnos vietos ir tinkamos progos sukelti abejonę Dievo nustatyta tvarka. Jis tikriausiai pasinaudojo Ievos abejone ir ją pakurstė, pasakydamas: „Jūs tikrai nemirsite. Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“ (Pr 3, 4–5). Melagis ir melo tėvas šėtonas patį Dievą bando paversti melagiu ir teigia, kad Jis pirmiesiems tėvams kalbėjęs netiesą. Ieva paklausė gundytojo, ir tai buvo jos ir iš jos kilsiančios žmonijos nelaimė. Ieva pažino, kas yra bloga, bet to blogio buvo pažeminta ir pavergta. Panašiai nutiko ir jos vyrui Adomui.

Dievas kiekvieną žmogų apdovanoja labai brangiomis dovanomis, kurios jį išaukština: protu, kuriuo pažįstame pasaulį ir patį Dievą, meile, kuria apglėbiame žmones ir visą Dievo kūriniją, laisva valia, kuri leidžia būti ne užprogramuotais robotais, bet laisvais Dievo kūrinijos viešpačiais.

Tačiau šios Dievo dovanos tik tuomet išaukština žmogų, kai jomis pasinaudojama pagal Dievo planą. Antraip jos gali nešti didelę nelaimę. Protą galima panaudoti blogiui kurti ir kitiems žmonėms pavergti. Atome glūdinčiai energijai atrasti reikėjo genialaus proto, tačiau tos energijos panaudojimas ne žmogaus gerovei, bet atominei bombai sukurti sunaikino Hirosimoje ir Nagasakyje šimtus tūstančių žmonių. Panašiai nutinka su meile. Meilė augina šventuosius, panašius į šv. kun. Maksimilijoną Kolbę, Aušvico lageryje savo gyvybę paaukojusį šeimos tėvą, į pal. Kalkutos Motiną Teresę, globojusią tūkstančius apleistųjų. Tačiau mylint tik save ir tuos, iš kurių tikimasi naudos, žmogus tampa beširdžiu egoistu. Tokie žmonės yra skaudžiausi visuomenės pūliniai. Turint laisvę, galima žemėje kurti rojų, bet ja neatsakingai naudojantis galima tapti panašiems į demonus.

Šventojo Rašto puslapiuose pirmą kartą sutinkame Mariją per angelo apreiškimą. Marija suvokia, ko Dievas iš jos nori, bet dar nesupranta, kaip tai įvyks, nes ji nepažįsta vyro. Išgirdusi angelo atsakymą – „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu: todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 35) – Marija nesvyruoja, bet tuojau atsako: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man taip, kaip tu pasakei!“ (Lk 1, 38). Nuo šios akimirkos visuose savo gyvenimo įvykiuose, ar jie buvo džiaugsmingi ar pilni nerimo bei skausmo, ji visuomet Dievui sakė „taip“. Tobulas klusnumas Dievui Mariją išaukštino iki dangaus. O neklusnumas Ievą nužemino iki kančios ir pavergimo. Dievas tarė moteriai: „Aš padauginsiu tavo skausmus per nėštumą,– skausme gimdysi vaikus, – bet aistringai geisi vyro, o jis valdys tave“ (Pr 3, 16). Dabartinis feministinis judėjimas bando išgelbėti moterį, kovodamas už jos teises, tik, gaila, užmiršta, kad svarbiausias ir vienintelis išsigelbėjimo kelias tiek moteriai, tiek vyrui yra tobulas klusnumas Dievui. Kito kelio nėra, o tik nevykę bandymai lopyti sudėvėtą drabužį.

Marijos išaukštinimo šventei skirtoje Evangelijoje Marija kalba: „Mano siela šlovina Viešpatį , nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę“ (Lk 1, 47–48). Šie Marijos žodžiai yra tarsi raktas, leidžiantis įeiti į jos didybės slėpinį. Marija Dievo akyse tampa labai didele ir išaukštinta labiau už visus kūrinius, nes ji suvokia savo mažumą, trapumą ir visiškai pasitiki savo Viešpačiu. Ji nesiekia, kaip Ieva, būti panaši į Dievą, tik nori būti kukli Viešpaties tarnaitė. Tačiau Marija suvokia, kad būdama tokia bus Dievo palaiminta ir išaukštinta: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos. Nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas!“ (Lk 1, 48–49).

Marijos Ėmimo į dangų šventėje mes džiaugiamės antrosios Ievos išaukštinimu ir kontempliuojame tą kelią, kuriuo Marija ėjo per visą savo gyvenimą iki užmigimo Viešpatyje. Tai tobulo klusnumo ir Dievu visiškai pasitikinčio nuolankumo kelias. Šį kelią geriau galime suvokti, žvelgdami, kuo tapo, Dievo neklausydami, šviesūs angelai. Apreiškimo knygoje skaitome: „Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai milžiniškas ugniaspalvis slibinas . Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių“ (Apr 12, 3–4). Kam nieko nesako Šventasis Raštas, teapsidairo aplink save ir pamatys, kiek ta slibino uodega nužeria į moralinį purvą pačių geriausių žmonių.

Žmogus, pabandęs atsisėsti į Dievo vietą, greitai aplink save pradeda sėti mirtį ir palieka griuvėsius. Kas neprisimena demoniškų Stalino ir Hitlerio valdymo vaisių – koncentracijos stovyklų, dujų kamerų, badu išmarintų milijonų ukrainiečių ir Gulago salyno, teapmąsto dabartinių puikybės ir ambicijų apsėstų diktatorių elgesį, keliantį baimę beveik visam pasauliui.

Kiekvienas iš mūsų esame laisvas rinktis Ievos ar Marijos kelią. O mūsų gyvenimo vaisiai bus tokie, kokį kelią pasirinksime. Prašykime į dangų paimtąją Švč. Mergelę Mariją, kad turėtume dieviškos išminties ir drąsos visuomet rinktis jos kelią, o gundytojui visuomet atsakyti, ką jam atsakė gundomas Jėzus : „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: „Viešpatį, savo Dievą tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10). Maldaukime Švč. Mergelę Mariją, kad mūsų Seimo nariai atmestų gundymą priimti eutanazijos įstatymą, atversiantį duris neparankių žmonių – kenčiančių ligonių ar neįgalių vaikų – žudymui.

Bernardinai.lt

Pirmą kartą seniausioje Lietuvos ambasadoje susirinko visos Šiaurės Amerikos
ateitininkai. 

Suvažiavimo proga Lietuvos Respublikos ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose Žygimantas Pavilionis perdavė Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pavaduotojos Irenos Degutienės nuoširdžiausius sveikinimus ir tuo pačiu pasveikino ateitininkus Žolinės proga.

Į Vašingtoną ateitininkus ambasadorius pakvietė atvykti prieš tris metus Čikagoj, kuomet ateitininkai šiame mieste minėjo savo veiklos 100-metį. 

Ateitininkus pavadinęs Lietuvos ateitimi ambasadorius priminė, kad būtent krikščioniškas ateitininkų jaunimas sudarė partizaninio pasipriešinimo branduolį. Ž.Pavilionio teigimu, todėl ir šiandien mes turime padaryti viską, kad ateitininkų išsaugotos ir daugiau nei šimtą metų puoselėtos vertybės įsitvirtintų Lietuvoje.

Ambasadorius ragino vertybinį JAV lietuvių jaunimą išeiti iš simbolinio pogrindžio ir energingai įsijungti į Lietuvos kūrimą bei jos gynybą. Tikroji vertybinė lyderystė turi būti darbais įrodyta realybėje – „jau užaugo nauja karta jaunų laisvų lietuvių, kurie gins Lietuvą taip, kaip Ukrainą šiuo metu nuo agresoriaus gina naujoji Maidano ukrainiečių karta." "Jeigu norime, kad mes ir visų mūsų vaikai toliau mėgautumės laisve, turime būti pasirengę paaukoti dalį savo nerūpestingai užsienyje leidžiamo laiko, jaukios buities ar daug žadančios asmeninės karjeros“ - teigė ambasadorius. 

Šiaurės Amerikos ateitininkų suvažiavime pranešimus be ambasadoriaus taip pat skaitė Prelatas Edmundas Putrimas, Pasaulio banko regioninis koordinatorius Marius Vismantas, JAV Lietuvių bendruomenės Tarybos pirmininkas Juozas Polikaitis, Šventą Sostą Vašingtone atstovaujantis Monsinjoras Rolandas Makrickas, garsų filmą „The Other Dream Team“ sukūręs prodiuseris iš Los Angeles Marius Markevičius, kiti prelegentai.  Ateitininkų suvažiavimas Vašingtone vyksta keturias dienas -  iki rugpjūčio 17-sios.

Bernardinai.lt

2014 m. „Artuma“ Nr. 8

„O, kad visi laikytųsi Dešimt Dievo įsakymų, tai kitaip gyventume“, – neretai pasakome. Kita vertus, taip aukštai vertindami Dekalogą, ar iš tiesų su juo siejame savo laimę? Siūlome VDU Katalikų teologijos fakulteto docento dr. Artūro LUKAŠEVIČIAUS įžvalgas šia tema.

Ar patys save sukūrėme?

Iš Senojo Testamento žinome, jog XIII a. pr. Kr. prie Sinajaus kalno Dievas sudaro Sandorą su išrinktąja tauta ir per Mozę duoda Dešimt įsakymų – Dekalogą. Mozė prieš savo mirtį kalba į Pažadėtąją žemę tuoj įžengsiančiam Izraeliui: „Žiūrėk! Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį. Jei laikysiesi Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, klestėsi ir tapsi gausus, o Viešpats, tavo Dievas, laimins tave krašte, kurio eini paveldėti. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, jo balso klausydami“ (Įst 30, 15–16.19–20).

Akivaizdu, jog Dekalogas buvo žinomas ir anksčiau, iki Sandoros prie Sinajaus, prieš Mozės misiją. Jis įrašytas žmogaus širdyje nuo pat sukūrimo pradžios ir žinomas kaip prigimtinis įstatymas. Šis įstatymas žinotas ir kitose religijose, kultūrose, kurios neturėjo tiesioginės sąsajos su Izraeliu ir negalėjo Dekalogo perimti iš Mozės. Mūsų prigimtyje įrašyta: negalime vogti, meluoti, paleistuvauti ir t. t.

Tad kodėl Dievas apreiškia savo Dešimt įsakymų prie Sinajaus? Po nuopuolio žmogus aiškiai visko neįžvelgia, jo galios nusilpusios: protas aptemęs, valia susilpnėjusi, emocijos susipainiojusios. Todėl Dievas tarsi „iš viršaus“ duoda Dekalogą kaip gyvenimo gairių pagrindą, karkasą, kad žinotume be jokios abejonės, su visišku aiškumu. Šie Dešimt Dievo įsakymų yra elgesio normos, kurias vadiname morale.

Bet žinome, jog moralinės, tai yra elgesio, normos gali būti įvairios. Žmonijos istorijoje matyti, jog moralės pagrindas būtinai turi būti religinis. Moralė, neturinti sąryšio su religija, su antgamte, pasmerkta žlugti. Moralė tvirta, kai yra paremta religija. Religija įpareigoja gyventi pagal tam tikras normas – pašalinus šį pagrindą, viskas griūva. Šitaip žlugo bedievė komunistinė moralė: nors ji deklaravo aukštus idealus, buvo neaišku, į kokius pamatus jie remiasi. Tai, beje, pastebime ir šiandienėje Europoje.

Dekalogas – iš Dievo meilės ar baimės?

Kas yra krikščioniškoji moralė? Jos normomis savo gyvenime remiasi žmogus, kuris sutiko Jėzų Kristų ir nori Juo sekti. Ši moralė tiesiogiai kyla iš dviejų tikėjimo tiesų – kad esame sukurti ir atpirkti.

Sukurti – esame Kito, ne savęs pačių kūriniai. Ne patys save sukūrėme ir todėl ne patys nusistatome, kaip turime gyventi. Tačiau tai įžvelgti reikia tikėjimo, o tikėjimui – nuolankumo. Galbūt todėl ir sunku tikėti į Dievą. Puolęs žmogus turi polinkį bei norą, kad nebūtų Kito, kuris teisėtai gali iš jo pareikalauti atsakomybės. Ir šis polinkis gali būti toks stiprus, kad žmogus save įtikina: Dievo nėra. Nors proto argumentai už Dievo buvimą yra labai stiprūs (galima sakyti, jog daug protingiau tikėti, nei netikėti), vis dėlto žmogus nori „išsisukti“ nuo Dievo, turėdamas norą, „kad niekas man nereguliuotų gyvenimo“. Aš pats noriu spręsti, kas gera, o kas bloga. Pats noriu nusistatyti savo gyvenimo taisykles. Žmogus pradeda gyventi, kaip lenkia jo puolusi širdis, ir manosi taip atrasiąs savo laimę.

Atrodytų, Dievas savo įsakymais nori sutrukdyti žmogui maloniai ir smagiai gyventi. Tačiau Dievo planas ir yra žmogaus laimė – kad būtume laimingi šioje žemėje ir be galo laimingi amžinybėje. Šios laimės pagrindas yra bendrystė. Žmogus sukurtas bendrystei su kitu. Tas kitas gali būti žmogus, kitas kūrinys, Dievas. Neturėdamas šios bendrystės, žmogus jausis nelaimingas. Dievas yra tasai „kitas“ ypatinga, pačia giliausia prasme. Šioje žemėje mūsų laimei trukdo tik vienas priešas – tiek, kiek nutolstame nuo Dievo, tiek esame nelaimingi. Šis nutolimas yra nuodėmė.

Esame atpirkti – Jėzus Kristus savo Velykiniu slėpiniu sutrauko mano vidinės nelaisvės grandines ir atveria kelią į tikrą gyvenimą. Aš pradedu ne tik tą tikrą gyvenimą matyti ir jo norėti, bet ir galėti, pajėgti jį gyventi. Taigi, krikščioniškoji moralė kyla iš susitikimo su Dievu. Susitikęs Tą, Kuris yra Meilė ir Tiesa, esu įgalinamas kasdienybėje būti labiau mylintis ir teisingas. Krikščioniškoji moralė nėra pastangos būti geram, kad Dievas mane mylėtų. Krikščioniškoji moralė yra atliepas į meilę, kuria Dievas mane jau myli ir visada mylėjo.

Svarbiausias Dekaloge yra Didysis meilės įsakymas: „MYLĖK VIEŠPATĮ DIEVĄ visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis. Mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save.“ O ką reiškia „mylėti Dievą“ ir ką reiškia „mylėti artimą“? Tai konkretizuojama per dešimt kitų Dievo įsakymų, kurie išskleidžia Didįjį įsakymą. Kita vertus, vien vykdydami Dekalogą, ypač 5–10 įsakymus – nežudyk, nemeluok, nepaleistuvauk ir kt., meilės įsakymo neįvykdysime. Atkreipkime dėmesį: beveik visi įsakymai turi neiginį ne ir liepia nedaryti ko nors, o Didysis įsakymas ne draudžia, bet pozityviai skatina: mylėk Dievą, mylėk artimą. Krikščioniškoji moralė veda į aktyvią meilę bendraujant su Dievu ir su artimu.

Taisyklės ar vaistai?

Neteisinga Dekalogą suprasti kaip taisyklių rinkinį, kurio reikia laikytis, kad nesupykintume Dievo, ir šis tada duos kažkokį atlygį. Dešimt Dievo įsakymų – ne „buhalterinės“ taisyklės, o kvietimas į pilnutinį apstų gyvenimą. Dažniausiai žmogui tai yra iššūkis. Jis turi dėti pastangų, kad judėtų reikiama linkme. Dekalogas nėra taisyklių rinkinys – tai kelio ženklai meilės bendrystei įgyvendinti. Tai Dievo meilės žodžiai, kuriuos Jis duoda kaip nuorodą, kokiu keliu eiti, kad būtų įgyvendinta ta laimę duodanti bendrystė. Pirmieji trys įsakymai nusako bendrystę su Dievu, kiti septyni – teisingą ryšį su artimu.

Dekalogo tikslas nėra man pranešti, kad jei kažko neatliksiu, būsiu nubaustas. Tai pozityvus kvietimas į apstesnį gyvenimą, kuriam, būdami puolę žmonės, esame nepajėgūs be Dievo pagalbos. Tačiau kai nepajėgiu, bet noriu ir bandau, įvyksta labai svarbus dalykas. Tada suprantu, kad man gyvenime reikia Dievo. Tai svarbiausia Dekalogo pamoka. Dievas teikia malonę, pagalbą daryti vieną ar kitą žingsnį į pilnutinį gyvenimą. Kai Jėzus pagydė žmogų su padžiūvusia ranka, šis turėjo pats kelti ją, judėti: „‘Ištiesk ranką!’ Šis ištiesė, ir ranka atgijo“ (Mk 3, 5). Gaudami Dievo malonę, turime į ją atsiliepti.

Taip, krikščioniškoji moralė iš tiesų yra reikli, Dekalogo įsakymai aiškūs ir konkretūs. Kad juos tinkamai suprastume, reikia asmeniško santykio su jų Davėju. Kai žmogui kyla sveikatos bėdų, jis tiki, jog gydytojo nurodymai yra jo labui. Ligų, negalavimų prispaustas turi laikytis tam tikrų taisyklių: keisti gyvenimo būdą, mesti rūkyti, laiku eiti miegoti, nevalgyti tam tikro maisto. Ir negali to atidėlioti, turi daryti jau dabar, kad pasveiktų. Panašiai ir Dekalogas yra duotas Dangiškojo Gydytojo. Tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu leidžia priimti Dekalogą ir apskritai krikščioniškąją moralę kaip skirtus mano sielos sveikatai ir laimei.

Kas sprendžia – aš pats ar Dievas?

Masinė kultūra skatina gyventi taip, kaip nori puolusi širdis, neatsižvelgiant į kūno ir sielos darnos taisykles, kurias ne pats žmogus nusistato. Kai jų nesilaikoma, patiriama fizinių negalavimų, siela suteršiama ir pakenkiama sau pačiam. Ne visi dėl to patiria didelių psichologinių ar psichiatrinių problemų (siela graikų kalba yra psyche), tačiau dauguma gerai žinome apie visuotinai žmonių išgyvenamą prasmės nebuvimo, gyvenimo tuštumo ir pan. jausmus. Tai vidinio atitrūkimo nuo Dievo, nuo visumos padarinys, kai žmogus neturi gyvenimo krypties. Sielai, kad būtų sveika, būtina turėti aiškią kryptį į viršų. Šią kryptį duoda tikėjimas.

Ar Dekalogas tikrai nesuvaržo mūsų laisvės? Priklauso nuo to, ką vadinu laisve. Ar laisvė tada, kai darau, ką noriu? Esu laisvas, kai niekas manęs nevaržo išoriškai, bet yra ir vidiniai pančiai, kurie daro mane nelaisvą. Ar laisvas yra alkoholikas, darydamas, „ką nori“? Jei jis pasiduoda savo norui ir negaliai, tampa vis labiau priklausomas. Visos priklausomybės veda į nelaisvę.

Laisvė yra gebėjimas pasirinkti tai, kas iš tikro gera. Be abejonės, laisvas pasirinkimas ne visada atitiks mano norus. Kartais reikės apriboti save. Visi esame nuodėmės sužeisti, įkalinti savo įnorių, egoizmo, nepasitikėjimo niekuo, tik savimi. Masinė kultūra per tai ir veikia: žadina įgeidžius, kuria poreikius ir tuoj pat siūlo juos tenkinti. Esame pigiai nuperkami. Reikia gerų vidinių orientyrų ir kompasų, kad gebėtume daryti tikrai laisvus pasirinkimus.

Kas iš tiesų nusprendžia, kas gera, o kas bloga? Ar mano puolusi, sutrikusi, apgaulėms pasiduoti linkusi širdis? Ar leisti tai pasakyti Dievui? Mano sielos ir kūno Kūrėjas žino kelią, kuris nuves mane į gyvenimą. Puolusiam žmogui reikėjo, kad Dievas aiškiai nurodytų to kelio gaires ir žinotume jas be abejonės. Tai Jis padarė prie Sinajaus kalno, duodamas dešimt savo meilės žodžių.

Spaudai parengė Dalė Gudžinskienė

Rugpjūčio 17 d. minime šv. Hiacintą, lietuvių liaudies tradicijoje įvardijamą kaip Šv. Jackų. (Lenk. Jacek Odrowąż, isp. San Jacint).

Šv. Hiacintas gimė 1183 arba 1185 metais Kamień Śląski, Opolės vaivadijoje, Lenkijoje. Mirė 1257. 08. 15 Krokuvoje.

Kilęs iš senos giminės, kuri bėgdama nuo vengrų kariuomenės, persikėlė iš Moravijos žemių į Lenkijos teritoriją.

Studijavo teisę ir teologiją Krokuvoje, kuriai vadovavo tuo metu garsus kronikininkas Vincentas Kadlubekas. Taip pat mokėsi Prahoje ir Bolonijoje. Kanonų teisės ir teologijos daktaras (utruisque juris).

1218 metais nuvyko į Romą, kurioje būdamas 1220 metais įstojo į dominikonų ordiną.  Šv. Hiacintas buvo vienas iš pirmųjų, kuriuos pats Šv. Dominykas priėmė į ordiną. Baigęs noviciatą ir davęs įžadus su kitais broliais buvo išsiųstas misijoms į Lenkiją. 1222 metais įsteigė vienuolyną Prahoje, Olomouce ir Krokuvoje, 1226 metais Vroclave, 1227 metais Poznanėje ir Gdanske. Nuoširdus atkaklumas misijose greitai jam pelnė šlovę ir garbingą vardą. Kai 1228 metais Lenkijoje buvo įkurta dominikonų ordino provincija, šv. Hiacintas buvo paskirtas provincijolu, tačiau atsisakė šio titulo.

Misijonieriavo daugiausia Rusijoje (1228 - 1232 metais Kijeve įkūrė dominikonų ordino vienuolyną, kuriam pats ir vadovavo) ir Prūsijoje (1236 - 1238), lankėsi Lietuvoje (1231), Latvijoje, Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje. Buvo vadinamas „šiaurės apaštalu”.

1240 – 1250 metais gyveno Krokuvoje.

Yra išlikusi legenda, kurioje pasakojama apie tai, kad Kijevą užpuolus totoriams, šv. Hiacintas stebuklingai išgelbėjo monstranciją su Švč. Sakramentu ir Švč. Mergelės Marijos statulą.

Kitoje legendoje pasakojama apie tai, kaip šv. Hiacintas su broliais dominikonais keliavo ir priėjo pavasarį ištvinusią Vyslą. Karštai pasimeldęs Šv. Hiacintas užmetė savo apsiaustą ant vandens ir visi saugiai persikėlė į kitą krantą tuo apsiaustu kaip per tiltą.

Mirė 1257 metais rugpjūčio 15 dieną Krokuvoje.

1527 metais popiežiaus  Klemenso VII beatifikuotas.

1594 metais rugpjūčio mėnesio 17 dieną Romoje popiežiaus Klemenso VIII kanonizuotas ir paskelbtas Bažnyčios šventuoju.

1686 metais popiežiaus Inocento XI paskirtas Lietuvos globėju.

Ikonografijoje dažniausiai vaizduojamas vilkintis dominikonų drabužiais, dažnai su tonzūra, vienoje rankoje laikantis monstranciją arba Mišių taurę, kitoje – Dievo Motinos su Kūdikiu skulptūrėlę. Šv. Hiacintas taip pat yra Lenkijos globėjas ir vienas iš Krokuvos vyskupijos globėjų.

Prie buvusių Vilniaus miesto ribų, dabartinėje Basanavičiaus gatvėje, 1501 m. vienuoliai dominikonai šv. Hiacinto garbei pastatė medinę koplyčią. Tuo metu Vilnius dar neturėjo miesto sienos, ir šioje vietoje koplyčia atsirado ne atsitiktinai, nes šv. Hiacintas vadintas keliautojų globėju, tad ir pastatyta koplyčia skirta pasimelsti keliautojams, išsirengiantiems iš Vilniaus į tolimą kelią. Kad išlydėdavo išvykstančiuosius rodo ir šventojo skulptūra atsisukusi veidu į senamiesčio pusę.

XVI a. pradžioje koplyčia buvo medinė, o mūrinė buvo pastatyta jau baroko laikais XVIII amžiuje.

Dabartinė skulptūra buvusios medinės vietoje 1901 m. sukurta garsaus Vilniaus skulptoriaus Boleslovo Balzukevičiaus, o senoji skulptūra pergabenta į Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią ir pastatyta Šv. Hiacinto vardo koplyčioje.

Parengė Juozapas Blažiūnas

Bernardinai.lt

    Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė. 
    Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos rėkdama!“ 
    Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“. 
    Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“
    Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“.
    O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“. 
    Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.

Kiti skaitiniai: Iz 56, 1. 6–7; Ps 66, 2–3. 5–6. 8; Rom 11, 13–15. 29–32

 Evangelijos skaitinį komentuoja Karmelitės iš vienuolyno Janua Coeli (Italija)

Pamėginkime įžengti į Evangelijos pateikiamą gyvenimo epizodą, kad geriau suprastume kanaanietės moters didybę. Jėzus yra ten, visai arti, o ji labai kenčia, nes jos dukrą žiauriai kamuoja demonas. Ji eina prie Jėzaus ir šaukia: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“

Šauksmas, panašus į daugelį kitų, kuriais buvo kreipiamasi į Jėzų. Ji atpažįsta Jame Dovydo sūnų ir prašo pagalbos.

Jėzaus atsakymas – netikėtas. Į tokį skausmo kupiną šauksmą nei žodžiu neatsiliepia.

Viena iš galimų moters reakcijų: pasišalinti. Mokiniai, kurie paprastai nerodo simpatijos žmonėms iš šalies, šįkart užtaria ją. Prieina prie Jėzaus ir prašo už ją, tačiau ne todėl, kad suprastų jos poreikį, bet kad greičiau ja atsikratytų.

Dar kartą Jėzaus atsakymas yra nelauktas: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“ Reaguodama į tai moteris galėjo tiesiog pasišalinti. Ji juk nėra pražuvusi Izraelio namų avis. Tačiau moteris nepasiduoda. Užuot pasitraukusi, ji prieina dar arčiau ir puola prieš Jį ant žemės sakydama: „Viešpatie, padėk man!“

Jėzus kreipiasi į ją, tačiau tai beasmeniai žodžiai: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. Čia atidaromos durys. Šiuose žodžiuose jau yra properšų, galimybių, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad įžengti neleidžiama.

Vaikai yra Izraelio vaikai, pagonys yra laikomi šunimis. Jėzus sušvelnina terminą, pavartodamas žodį šunyčiai… Prisišvartavimo lynas permestas ir moteris jį pasigauna, sukaupia visas savo jėgas ir ypač sumanumą: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“

Nekelia reikalavimų. Jai visai tinka būti laikomai šunyčiu. Netrokšta duonos, padėtos ant stalo, jai gana trupinių, kurie nukrenta. Nėra reikalo, kad jai jų būtų duodama, gali palaukti, kol nutkris dėl pertekliaus ar neapdairumo, jai užtenka, kad būtų leista būti po stalu.

Kas skaitina moterį nepasitraukti ir tikėti iki galo? Skausmas dėl dukters. Neturi ko prarasti, ji primygtinai prašo, kol sulaukia didžio atsakymo: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.“ Jėzus išpildo šios drąsios moters prašymą. Nuo tos akimirkos Jėzus, vertęs moterį laukti iki šiol, ima veikti. Toji kanaanietė – jo kaimenės avis! Buvo apdovanota šia naryste...

Malda

Artinuos prie tavęs, svetimas savoje žemėje… O tu neištari man nei žodžio. Ar dar galiu dėti viltį į tave? Tave, kuris atidžiai prižiūri savosios misijos ribas ir nei per nago juodymą nesidomi mano reikalu? Kaip galėsiu pasitikėti gyvenimu, kitais, jei tu, kuris esi pats Gyvenimas, atmeti mane, leidi suprasti, kad ne man skirtos tavo gerumo privilegijos? Ir dar leidi man pasijusti menkesniu už kitus, ir kaip gali būti, kad tavajame projekte yra tokių, kurie verti daugiau, o kiti mažiau?

Kartais esi nesuprantamas, Viešpatie, tačiau jeigu nesiliauju lipti tau ant kulnų, galiausiai sugebėsiu iš savęs ištraukti naujos energijos.

Su moterimi elgeisi tarsi siena, priešinaisi jai, pakvietei ją atpažinti savąją tapatybę ir tada išklausei ją.

Kiek kartų nesupratau, kodėl taip su manimi elgiesi, mano Dieve, nes buvau apakintas to, ko norėjau gauti iš tavęs. Tu kantriai leidai man pamatyti savo tikrovę, kol atgavau viską, ką kitaip būčiau praleidęs pro akis, jei būtum nuėjęs toliau. Tavo žodžiai atveria manyje naujų pamaitinimo galimybių bedugnių, – koks skirtumas, ar ant stalo, ar po stalu, ar šeimininkai ar šunys?

Kad nebetektų man daugiau rėkti tau iš tolimiausių mano egzistencijos paribių, bet pasirinkčiau laukti susitikimo su tavimi dovanos, priartindamas savo palapines tavųjų ganyklų link.

Iš lachiesa.it išvertė S.Ž.

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

Evgenios Levin nuotrauka

Seminarijų dvasios tėvai, naujokynų magistrai ir magistrės, vienuolynų vadovai ir vadovės yra pamėgę šimtussyk kartoti Evangelijos pagal Matą 5 skyriaus paskutinę eilutę: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“. Prakaituoja kalbantieji, prakaituoja klausantieji: Kristaus sekėjui yra privalomas neįmanomas, dieviškas tobulumas! Kuriais Visagalio tobulumais mirtingas žmogus gali pasekti, kuriais ne?

Nesusipratimų nesusipratimas kyla todėl, kad ši pavienė Evangelijos eilutė skaitoma be artimojo ir tolimojo konteksto, ir tada skaitytojui ima skaudėti galvą dėl neįveikiamos užduoties.

Krikščionišką tobulumą daugelis dvasinių autorių ir pačių šventųjų pirmiausia suvokia kaip užgrūdintą stoišką asmenybę be mažiausio krislelio, o kelią tokiai būklei pasiekti dažnai nurodo savinieką ir savinaiką. Kuo labiau save paniekink, kuo griežčiau save kankink, tai tapsi tobulas... Užmirštamas Kristaus pavyzdys. Iš Evangelijų nematyti, kad po įžanginio 40 dienų pasninko Jėzus būtų specialiai pasninkavęs apsimarinimo vardan. Jis net savo mokinius atleido nuo pasninko..., kol Jis su jais (plg. Mt 9,15; Lk 5,34). Beje, Jėzui nereikėjo pasninko ir kitų atgailos praktikų savo žmogiškajai prigimčiai apvaldyti, nes tikime ją buvus tobulą, bet daug ką jis darė, kad duotų mums pavyzdį Tačiau Evangelijose nėra nuorodų, kad Jis būtų atlikinėjęs kokias nors išorines atgailos praktikas. Užteko pasiryžimo iškęsti Didžiojo penktadienio smūgius.

Didžioji Viešpaties Kančia tetruko keliolika valandų. Kai kurie Jėzaus mylėtojai per visą savo šventą gyvenimą jautėsi pašaukti lydėti Jėzų kentėjimų keliu, bwt tai buvo jų ypatingas pašaukimas, kurio negalima užkrauti kiekvienam Jo bičiuliui.

Jėzus yra mums pavyzdys ir draugas ne tik ant kryžiaus tris valandas kybodamas, bet ir vaikystėje su bendraamžiais žaisdamas, ir Kanos vestuvėse nuotaikingai (ne kaip koks paniurėlis) dalyvaudamas, ir Galilėjos vaikučius glausdamas. Nuolatos jaustis kenčiančio Jėzaus palydovu – atskiras ypatingas pašaukimas, kurio neprivalome skelbti privalomu visiems ir kiekvienam. Tik Meilės ir Gailestingumo pašaukimas yra visuotinis.

Kvietimą „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas“ suvisuotiname, nusižengdami vienai svarbiausių Šv. Rašto skaitymo bei aiškinimo taisyklių: „Žiūrėk konteksto!“

Koks yra tiesioginis Mt 5,48 kontekstas? Ogi Mt 5,45: „Kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“. Štai toks yra tobulumo nurodymas čia pat, gretimose Kalno pamokslo eilutėse., iškurių daroma išvada: „Būkite tobuli“. Netiesioginį kontekstą turime Evangelijos pagal Luką 6 skyriuje, kur Evangelijos pagal Matą 5 skyriuje trečiuoju asmeniu skelbti palaiminimai „palaiminti (makarioi – laimingi) yra beturčiai dvasia“ ir t. t. kartojami antruoju asmeniu: „palaiminti (makarioi – laimingi) esate jūs, beturčiai“. Ir baigiama: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“.

Šventąjį Raštą geriausiai aiškina Šventasis Raštas, todėl visiškai tikra, kad Mat 5,48 „būkite tobuli“ = „būkite gailestingi“! Šitaip iš neaprėpiamų aukštybių mes vėl nusileidžiame ant žemės, kurią mindžiojame ir kur kasdien bendraujame su tokiais pat klystančiais žmonėmis, kokie esame patys. Jiems reikia mūsų atjautos ir atleidimo, kaip ir mums – jų.

Abstraktaus bei apibendrinto tobulumo siekime slypi pavojus pradėti jį matuoti ir juo gardžiuotis, sau taikomą griežtumą laikyti privalomu visiems ir taip nukrypti nuo svarbiausiojo, meilės įsakymo.

Nebūkime per daug tobuli, kad nebūtume dirbtini ar pikti.

Bernardinai.lt