Dar visai neseniai tik nedaugelis ryždavosi piligriminei kelionei į Santjago de Kompostelą Ispanijoje. Šiandien daugiau nei 200 tūkstančių piligrimų per metus praleidžia po keletą varginančių savaičių šiame kelyje. Tradicionalistai su panieka žvelgia į tokias minias, tačiau jos vis dar atneša didžiulį pelną.
Viduramžiais piligriminės kelionės nebuvo nei prasmės ieškojimas, nei proga kontempliuoti, nei koks nors renginys. Žmonės gyveno tikrais rūpesčiais ir piligrimystės buvo to dalis. Viena vertus, tai buvo tikinčiųjų pasiryžimas kentėti, kita vertus – Dievui galimybė išganyti. Vienas eina, o kitas gydo – žodžiu, abipusis sandoris.
Panašiai kaip ir elgetos piligrimai nesinešdavo su savimi jokio turto – tik lazdą ir maišelį su kuklia manta ant nugaros bei gertuvę su vandeniu. Jie būdavo kupini nuolankumo ir neretai nuotykių troškimo.
Šventojo Jokūbo kapas Santjago de Komposteloje jau daugiau nei tūkstantmetį buvo piligrimysčių vieta. Ramiais laikais vos tuzinas žmonių ryždavosi jį pasiekti. Kitu metu ten keliaudavo pora tūkstančių.
Tačiau ramūs laikai baigėsi. Pernai daugiau nei 200 tūkstančių žmonių ėjo Šv. Jokūbo keliu. Ir šiemet tie, kurie pelnosi iš piligrimų srautų, ypač trina rankas. Keturi milijonai Vokietijos televizijos žvaigždės Hape‘o Kerkelingo parašytos knygos „Savęs praradimas ir atradimas Santjago kelyje“ egzempliorių buvo parduoti šioje šalyje. Ir tai padarė didžiulę įtaką. Nuo šios knygos išleidimo prieš devynerius metus vokiečiai sudarė didžiausią dalį užsieniečių piligrimų. Pernai, Bažnyčios duomenimis, 16 tūkstančių jų atsivertė. Tai – naujas rekordas. Ir dabar Vokietijos visuomeninė televizija ARD apie tai kuria filmą.
Tačiau ar piligrimų skaičius ir toliau augs? Jei taip, tai kelia klausimų apie šio kelio prasmę ir grasina, jog šis gali tapti tik šiek tiek daugiau nei paprastas kelionių maršrutas. Tai nekelia abejonių dėl potencialios ekonominės naudos vienam skurdžiausių Ispanijos regionų, tačiau nereikia pamiršti ir tūkstančio metų tradicijos.
Saint-Jean-Pied-de-Port – 769 kilometrai iki Santjago de Kompostelos
Reikalavimas, kad piligrimai būtų neturtingi, išlikęs iki šių dienų. Jie taip pat turėtų apvalyti savo protus nuo žemiškų rūpesčių. Ne visi nūdienos piligrimai laikosi šių įsipareigojimų: ispanai, amerikiečiai ir prancūzai – ne. Tačiau vokiečiai šią kelionę suvokia kaip galimybę išsilaisvinti nuo nereikalingo balasto – labiausiai dvasiškai, tačiau ir materialiai. Jie virsta keliaujančiais asketais, kuriems šis kelias – tai galimybė parodyti savo nuolankumą. Daugelis jų linkę neštis ne daugiau kaip septynių–aštuonių kilogramų kuprines ir maloniai šypsosi tiems, kurių našta sunkesnė. Geriamąjį vandenį jie semia iš kaimo fontanų, puikiai žinodami, kad jis nėra saugus. Savo išmaniuosiuose telefonuose jie ieško vietų kelyje, kur galima nusipirkti pigiausios duonos.
„Esu sutikęs piligrimų, kurie gyvenime turi puikius darbus, tačiau čia keturiese dalijasi vienintelį sumuštinį“, – sako Wimas Koelemeijeris, draugiškas olandas, dirbantis piligrimystės biure Saint-Jean-Pied-de-Porte. Šis miestas ženklina vieno pagrindinių piligriminių maršrutų pradžią, vadinamąjį prancūziškuoju keliu, prasidedančiu Prancūzijoje ir besitęsiančiu 769 kilometrus.
Koelemeijerio biuras yra miesto centre ir jame apsilanko tikrai daug piligrimų, einančių šiuo keliu. Čia jie gauna savo piligrimų pasus, reikalingus apsistoti nakvynės namuose kelionės metu. Pats Koelemeijeris reguliariai ėjo į piligrimines keliones daugiau nei 10 metų. Dabar jam 74-eri.
„Gali sutaupyti visur. Pirkdamas maistą, kavą, nakvynę“, – sako Koelemeijeris. Kiek kainuoja pernakvoti hostelyje? – keturis eurus.
Tačiau piligrimai stengiasi neišlaidauti ne dėl šykštumo. Tai – principas. Neturtas yra laikomas tolygus autentiškumui. Be to, daugelis yra įsitikinę, jog yra „teisinga“ ir „neteisinga“ piligrimystė. Tie, kurie elgiasi „teisingai“, kelionę pradeda šiaurės Pirėnuose, keliauja vien pėsčiomis ir visą kelią įveikia iš karto. Jie keliauja per Šiaurės Ispaniją keturias savaites ir išleidžia mažiau nei 1000 eurų.
Yra ir „tikrieji piligrimai“, kurie eidavo šį kelią dar prieš pasirodant Kerkelingo knygai. Jie nepritaria piligrimų skaičiaus augimui, prisimindami laikus, kai galėjai sutikti tik saujelę keliauninkų, ir vietiniai ūkininkai kviesdavo užkąsti, vaišindavo vynu ir leisdavo pažvelgti į savo pasaulį. „Tikrieji piligrimai“ mena savo patirtą širdį sušildantį ūkininkų svetingumą ir kad visa kelionė į Santjagą nekainuodavusi beveik nieko šių ūkininkų dėka, kurie buvo vieni neturtingiausių žmonių Ispanijoje, tačiau buvo tokie dosnūs. Dabar jie atidaro viešbučius su palydovine televizija.
Seniesiems „tikriesiems piligrimams“ Santjago kelias yra baigtas. Šiandien mažuose kaimeliuose, turinčiuose vos 20 gyventojų, esama suvenyrų parduotuvėlių, prekiaujančių ne tik marškinėliais su Šv. Jokūbo kelio atvaizdais, bet ir Šv. Jokūbo kelio prezervatyvais. Pakelėse išdygo gazuotų gėrimų automatai su Santjago katedros atvaizdais. Ūkininkai, kurie anksčiau kviesdavo piligrimus pasivaišinti, dabar ragina savo anūkus, tapusius bedarbiais dėl Ispanijos ekonominės krizės, steigti nakvynės namus. Daugelio senųjų piligrimų liūdesiui, Kerkelingas ne tik paskatino piligrimysčių šiose vietovėse bumą, bet sukėlė tikrą pandemiją.
Šiandienos „tikrieji piligrimai“ nesikuklina mūvėti specialias turistų kojines už 190 eurų, neštis itin lengvą miegmaišį už 500, devėti neperšlampančius batus už 250 bei naudotis 400 eurų kainuojančia navigacijos sistema. Tačiau neretai jie atsisako pirkti kavą su pienu, kainuojančią 2 eurus 20 centų.
2013 m. vidutinis piligrimas Santjago kelyje išleisdavo 30 eurų per dieną. Piligrimų išlaidos ir „piligrimystės verslo“ pajamos toliau auga vadinamųjų „apsimetėlių piligrimų“ dėka.
„Apsimetėliai piligrimai“ nakvoja viešbučiuose, jie kreivai žiūri į nakvynės namus su didžiulėmis salėmis, kuriose miegmaišiuose gali miegoti iki šimto žmonių. Jie samdosi taksi, kad šie vežtų jų bagažą nuo vienos stotelės iki kitos per visą kelią į Santiagą. Labiausiai visus „tikruosius piligrimus“ erzina faktas, jog pakanka įveikti vos 100 kilometrų, kad gautum piligrimo sertifikatą, tokį pat, kokį gauna piligrimai nuėję šimtus kilometrų nuo Saint-Jeano arba netgi Miuncheno ar Berlyno.
Gyvenantys šalia Santjago kelio stebisi, kodėl „tikriesiems piligrimams“ rūpi, kaip kiti gabenasi savo bagažą iš taško A į tašką B, ir klausia: nejau Dievas nenorėtų padėti bedarbiams vairuotojams?
Pamplona – 7005 kilometrai iki Santjago de Kompostelos
Šeši penkiasdešimtmečiai-šešiasdešimtmečiai motociklininkai šviesiomis aptemptomis kelnėmis. Jie – italai, atvykę iš Romos, lydimi autobusiuko su jų daiktais. Ir jie taip pat keliauja į Santjagą. Važiavimas motociklu taip pat laikomas legalia piligrimystės forma, jei įveiktas atstumas yra bent 200 kilometrų. Paklaustas, kodėl ši kompanija pasirinko tokią kelionę, jos lyderis Pietro ištaria atsakymą, kuris atrodo jau girdėtas. Pasirodo, jie labai nusiminę, kad gali skirti tik savaitę kelionei prie šv. Jokūbo kapo. Ir kadangi tai buvo spontaniškas sumanymas, kitą kartą viskas bus kitaip. Juk gerai sulėtinti tempą, sako jis, skirti laiko apmąstymams. Piano, pianino.
„Kitą kartą mes pradėsime kelionę nuo Romos“, – sako jis. „Ar į Santjagą“, – paklausiu. „Ne, į Aušvicą“.
Žmonės, kurie iš tikrųjų aktyvūs Bažnyčios gyvenime, sudaro mažumą keliaujančiųjų Šv. Jokūbo keliu. Pietro tikrai ne vienas jų. Šiandien Santjago kelyje galima sutikti visko: krikščionių, musulmonų, budistų, sportininkų, senų ir jaunų, storulių bei keistuolių. Čia esama ir vienišų tėvų su vaikais, kūdikių vežimėliuose ir Biblijos grupelių, jojančių ant išsinuomotų mulų. Esama žmonių, kurie keliauja basi, basų ir einančių atbulomis, sėdinčių neįgaliųjų vežimėliuose su deguonies kaukėmis. Tarp jų yra stebinamas skaičius žinančių, kad kelyje mirs. Iš tiesų kelias nužymėtas kryžiais.
Pernai 215 tūkstančių žmonių, įveikusių visą kelią, gavo pažymėjimus, kuriuos išdavė Santjago bažnyčia. Tačiau panašu, kad tokių būta ir daugiau, bet ne kiekvienam pakako kantrybės laukti ilgoje eilėje prie biuro, esančio šalia bažnyčios. Tačiau šis skaičius buvo užfiksuotas įprastais metais. Jei rugpjūčio 25-oji, šv. Jokūbo vardadienis, sutampa su sekmadieniu, tie metai skelbiami šventais. Paskutinį kartą tai buvo 2010-ieji, ir jie sutraukė 270 tūkstančių piligrimų. Kiti šventieji metai bus 2021-aisiais, ir Ispanijos politikai jau teiravosi, ar nebūtų galima paskelbti papildomų šventųjų metų dar iki 2021-ųjų.
O štai 1987-aisiais piligriminę kelionę užbaigė tik 13 žmonių.
Kiekvienas, kuris čia atvyksta, ieško paguodos, ramybės, santarvės ir laiko. Vos po keleto dienų Šv. Jokūbo kelyje ima rodytis, kad dauguma žmonijos savo kasdienį gyvenimą suvokia kaip jų asmeninio laiko vagystę.
Ramybės suradimas
Vyno fontanas Irache – 649 kilometrai iki Santjago de Kompostelos
Norisi tikėti, kad maršruto pabaigoje, tas, kuris jį įveikė, bus pamiršęs, kodėl viso to ėmėsi. Tam labai padeda piligrimų kasdienė rutina. Į ją įeina ir nepatogios naktys piligrimų nakvynės namuose, kadangi visuomet čia kas nors knarkia tarsi grandininis pjūklas. Paprastai žmonės keliasi šeštą ryto, susikrauna savo kuprines ir iškeliauja. Kartais jau veikia pirmosios kavinės, tačiau paprastai iki artimiausios reikia įveikti keletą kilometrų. Dažnai sunkiausia būna pradžioje, tačiau po keleto savaičių įveikti kelio atkarpas fizikai tampa lengviau.
Kelio atkarpas sudaro 20–30 kilometrų. Paprastai jos nueinamos iki ankstyvos popietės. Likusią dienos dalį sudaro įsikūrimas nakvynės namuose, nuospaudų gydymas, prausimasis, skalbimas, poilsis ir apylinkių žvalgymas. Kartais einama į mišias, o vakaras skirtas pokalbiams su kitais piligrimais, sutiktais kelyje. Vakarieniaujama anksti, o dešimtą vakaro nakvynės namuose užgesinama šviesa.
Gyvenimas tampa kur kas paprastesnis. Kai kurie pradeda atsipalaiduoti ir tampa ramesni, kiti – daugiau pastebėti. Pavyzdžiui, patrauklius kitus piligrimus.
Apie Šv. Jokūbo kelią parašyta šimtai knygų ir pasakojimų, tačiau išlieka vieša paslaptis, kad vienas šios piligriminės kelionės traukos aspektų – tai puiki proga ieškoti partnerio. Daugelis žmonių, išsiruošusių į kelionę, yra išsiskyrę ar vieniši arba jiems paprasčiausiai nesiseka meilėje. Jaunimas keliauja pavasarį, vyresni – rudenį. Visa tai primena „interrailing‘o“ (keliavimo už mažiausią kainą lanksčiausiu būdu) fenomeną devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Nerūpestinga, laisva nuotaika, visi dalijasi patirtimi, visi jaučiasi bendraminčiai. Pokalbiai mezgasi lengvai ir visi pradedami panašiai: „Iš kur tu?“, o po vienos kitos vyno taurės – „O kodėl gi tu čia?“
Šiame kelyje net patys didžiausi mizantropai negali išsisukti nuo bendravimo su kitais. Rimtos, gilios diskusijos čia įprastas dalykas, net jei jos prasideda nuo klausimo, kaip geriausiai gydyti nuospaudas.
Piligrimystė vargina, dėl to žmonės tampa pažeidžiamesni, o dėl to ir draugiškesni. Feromonai, fizinės gerovės jausmas, atsirandantis sumažėjus svoriui, ir priverstinė lytinė abstinencijos „daro savo“. Nors sėkmė nėra garantuota, tačiau geriausia prielaida seksualiniam nuotykiui yra puiki fizinė būklė. O einant visą šv. Jokūbo kelią ji „gerinama“ net 769 kilometrus.
To pavyzdys galėtų būti Gibraelis Rowshanzamiras iš Švedijos ir Monika Szabo iš Vengrijos.
Jis – itin patrauklus 30-metis, kuris ne tik artėja prie Santjago, bet ir prie problemos. Ir tai dėl Monikos, gražuolės 29-erių merginos, su viską ištirpdyti galinčia šypsena. Jiedu keletą pastarųjų dienų praleido keliaudami drauge, pasak jų, „dėl to, kad jiems buvo pakeliui“.
Jie ką tik atėjo prie garsiojo Irache fontano. Didžiulis vynuogynas driekiasi palei Šv. Jokūbo kelią Ayegui vietovėje, Navarra provincijoje. 1991-aisiais buvo pastatytas įspūdingas fontanas iš akmens luitų pačioje pakelėje. Užrašas skelbia: „Kviečiame tave atsigerti, bet ne pasigerti; o norėdamas pasiimti vyno su savimi, turi mums palikti grynųjų.“
Akivaizdu, kad piligrimai šio gėrimo kasdien suvartoja po 70 litrų. Netoliese fontano esantis automatas pardavinėja mažas suvenyrines stiklinaites už vieną eurą.
Nuostabus oras, žavinga vengrė mergina ir nemokamas vynas. Kokios problemos? Jis ketina tapti kunigu. Studijuoja teologiją ir jau pabuvo Vokietijos vienuolyne. Jis eina šiuo keliu siekdamas „galutinio aiškumo“.
Miela vengrė paragauja vyno – neblogas, tik truputį per šiltas – ir pažvelgia stirniuko Bembio akimis. Ji ką tik išsiskyrė su savo vaikinu, likusiu tėvynėje. „Ar nori mane nugirdyti?“ – paklausia šypsodamasi. Jis parimsta ant savo kelioninės lazdos. Galbūt klausdamas savęs paties, kodėl ši kerinti vengrė buvo jam siųsta. Kita vertus, kelyje pilna storulių italių. Aišku tik viena – jei yra Dievas, jis turi humoro jausmą. Atrodo, kad vengrei skirta susiremti su visa Katalikų Bažnyčia kovoje dėl Gibraelio. Ir Dievas jai davė visus tam reikalingus ginklus.
Rabanal del camino – 229,5 km iki Santjago de Kompostelos
Pagrindinė komercinė Šv. Jokūbo kelio taisyklė tiems, kurie nori užsidirbti, o čia iš tiesų galima tai padaryti, privalu savo verslu užsiminti pačiame kelyje. Ne netoli jo, ne „čia pat už kampo“, o tiesiai ant jo. Piligrimai nemėgsta išsukti iš kelio. Vieta yra viskas. Rodos, kad didžiausias piligrimų troškimas – nakvynės namai vos tik įžengus į naują kaimelį.
Idiliškas švarutėlis kalnų kaimelis Rabanal del camino įsikūręs 1000 metrų aikštyje virš jūros lygio, miškingos vietovės viduryje. Jis nederlingas ir uolėtas, tačiau taip pat labai gražus. Negali būti tobulesnės vietos.
„Kiekvienas euras čia uždirbamas iš piligrimų“, – sako tėvas Ksaveras, draugiškas, linksmas ir švelniabalsis vyras. Jis – benediktinų misionierius, atsiųstas iš Sankt Ottilieno vienuolyno, esančio netoli nuo Miuncheno, piligrimų sielovados Rabanalyje tikslais.
Kai praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje prasidėjo piligrimysčių bumas, benediktinai nutarė čia pastatyti vienuolyną. Tėvas Ksaveras ir kitas vienuolis tėvas Pijus nuolat susitinka su piligrimais. Tėvas Ksaveras čia gyvena nuo pat vienuolyno įsteigimo. Jis prisimena pačią pradžią, kai čia gyveno vos viena šeima, o kaimelyje nebuvo pakankamai vandens ir nuolatinės elektros.
Kelias pakeitė ne tik Rabanalį, sako tėvas Ksaveras. Jis jį išgelbėjo nuo išnykimo.
„Nemanau, kad žmonės tebegyventų Rabanalyje, jei nebūtų Šv. Jokūbo kelio. Pirmieji nakvynės namai atvėrė duris tada, kai pradėjo atvykti piligrimai, o vėliau ėmė dygti krautuvėlės ir restoranėliai“, - pasakoja jis.
Šiandien Rabanalis turi 33 gyventojus ir aprūpina darbu netgi daugiau. Čia esama keleto užeigų, kaimiškas viešbutis, penkios krautuvės ir saujelė restoranėlių, įskaitant ir itališką užkandinę. Kaimelis vienu metu gali apgyvendinti 400 piligrimų.
„Kai kurie kaimelio gyventojai kasmet išgalėdavo nusipirkti po naują Audi.“,- tęsia tėvas Ksaveras.
Tačiau situacija pasikeitė ir auga konkurencija. „Jauni ispanai daugiau čia nebeatvyksta, nes juos palaužė krizė. Vietoje jų atvyksta užsieniečiai“,- paaiškina tėvas Ksaveras. „Žmonės uždirba mažiau, nes pasiūla tapo didesnė. Žmonės turi dalintis pajamas. Dabar norint sau leisti nusipirkti naują Audi reikia dvejų metų.“
Tėvas Ksaveras per daug nesijaudina dėl verslo. Net ir priimdamas 400 piligrimų per dieną kaimelis neatrodo perpildytas. Paskutinieji 100 Šv. Jokūbo kilometrų su „apsimetėlių piligrimų“ ordomis, yra kitokie. Tačiau daugumoje kelio atkarpų nekyla didesnių problemų – 400 žmonių išsibarstę 30-yje kilometrų nėra daug.
Tėvą Ksaverą jaudina kita problema. Tai susiję su šiuolaikinių piligrimų interneto poreikiu. „Prieš penkiolika metų prie nakvynės namų būdavo ženklai „Šiltas vanduo“. Šiandien vietoje jų – „Nemokamas internetas“. Kiekvienas žino, kad jei tu neteiki priėjimo prie interneto, piligrimai pas tave neapsistos.“
Tėvui Ksaverui 44-eri. Jis turi išmanųjį telefoną, ir jo niekaip nepavadintum senamadišku. Tačiau su viena išimtimi. Jis neleidžia naudotis internetu savo vienuolyne. Tačiau daugumai piligrimų neturėti internetinio ryšio yra baisiau nei kasdien giedoti lotyniškus mišparus.
Galbūt jis paprasčiausiai pavargęs nuo tipiško piligrimų scenarijaus: kai ateina pertraukėlės metas, pirmas dalykas, kurio jie imasi – tai elektroninio pašto, Facebook‘o tikrinimas bei naujienų skaitymas. Net jei jie tuo metu stovi priešais kvapą užimantį didžiosios Castile Meseta plynaukštės reginį, jiems, atrodo, kur kas svarbesnis dalykas, kad Tonis Krosas palieka FC Bayern Munich komandą dėl Madrido Realo.
Internetas pakeitė piligrimo būdą labiau nei bet kuri suvenyrų krautuvėlė. Palikti kasdienei realybei reikia nemažos drąsos, atgręžti nugarą virtualiam pasauliui yra daugiau nei įstengia bet kuris. Kai kurie netgi nepastebi, kiek laiko Šv. Jokūbo kelyje jie praleidžia rašydami elektroninius laiškus žmonėms, likusiems namuose.
Palas de Rei – 62 kilometrai iki Santjago de Kompostelos
Amerikiečiai visuomet gali papasakoti geriausių istorijų, taip pat ir Šv. Jokūbo kelyje. Justinas Skeesuckas ir Patrickas Gray‘us – draugai nuo vaikystės. Jie buvo ir pabroliai. Skeesuckas mažiau nei diena vyresnis už Gray‘ų, tačiau tai jam suteikdavo privilegiją prisistatyti merginoms kaip vyresniam ir protingesniam.
Būdamas 16-kos linksmuolis Skeesuckas pateko į autoavariją, kur vos nežuvo. Jam teko vėl visko mokytis iš naujo – atsistoti, apsirengti, rašyti ir piešti. Bet jis niekad nepasidavė – tapo grafikos dizaineriu ir vedė. Tačiau jo liga nepasidavė taip pat.
Prabėgus keleriems metams po avarijos, gydytojai pasakė Skeesuckui, kad ji išprovokavo autoimuninį sutrikimą, kuris, nors ir labai lėtai, bet progresuoja. Liga pamažu jį „suvartoja“, paralyžiuodama vieną kūno dalį po kitos. Galiausiai jis nebegalėjo piešti ir vaikščioti. Tik su didžiulėmis pastangomis jis įstengia pakelti ranką. Liga jį anksčiau ar vėliau nužudys.
2012-ųjų pavasarį, kai Skeesuckas dar galėjo naudotis televizoriaus valdymo pulteliu, jis beieškodamas įdomaus kanalo sustojo ties laida apie Šv. Jokūbo kelią. Pasakotojas kalbėjo, kad daugelis piligrimų tvirtina išgirdę Kelią, šaukiantį juos.
Jis paskambino Patrickui, kuris buvo ir jo kaimynas, šis įdėmiai klausėsi, kaip Justinas pasakojo apie 500 mylių kelionę pėsčiomis daugiausia negrįstais keliais per šiaurinę Ispaniją, Pirėnus – tikrą piligrimystę. Patricko atsakymas tapo šiuo metu kuriamo dokumentinio filmo apie jųdviejų kelionę per kalnus pavadinimu: „Aš stumsiu tave“.
Sunku neatsigręžti kelyje sutikus Skeesucką ir Gray‘ų. Skeesuckas – ramus, puikus pasakotojas, sėdintis sunkiame neįgaliojo vežimėlyje, ir Gray‘us - raumeningas vyras trumpais žilais plaukais, stumiantis jį. Skeesuckas drauge su vežimėliu sveria 250 svarų.
Lietingomis dienomis, kai visiems piligrimams kelyje ne pyragai, vežimėlis klimpsta purve. Tada Gray‘us savo draugą užsimeta ant nugaros ir stumia tuščią vežimėlį. Dėl nuolatinio palinkimo keturias savaites jam išsivystė chroniškas kojų mėšlungis, o ant krūtinės netikėčiausiose vietose užaugo raumenys.
„Tai geriausias laikas mūsų gyvenime“, – sako dvejetas. Po poros dienų jie pasieks Santjago katedrą, kur jų lauks pastarųjų žmonos. Prie jų prisijungs kiti žmonės, sutikti kelyje.
„Prieš paskutiniąją stačią įkalnę mūsų laukė 17 piligrimų iš 10 šalių. Jie žinojo, kad neapsieisiu be jų pagalbos“, – sako Justinas. Jis nepaliauja pasakoti, kokį jam tai padarė įspūdį.
Žinoma, jie laikosi dokumentinio filmo režisieriaus, keliaujančio drauge, nustatyto naratyvo. Tai – pasakojimas apie draugystę ir apie tai, kaip apribojimams metamas iššūkis užuot su jais susitaikius.
Ir dar. Kuo daugiau praleidi laiko su jais, tuo labiau įsitikini, kad jie iš tiesų labai nustebę, jog jiems jau beveik pavyko užbaigti kelionę. Ir jie didžiuojasi savimi bei neslepia susižavėjimo, kad kiti piligrimai ryžosi nukrypti nuo savo tvarkaraščių vien tam, kad įsitikintų, ar Justinas Skeeksuckas savo neįgaliojo vežimėlyje sėkmingai juda Santjago link. Justinas ir Patrickas dabar neabejoja, kad Kelias juos tikrai pašaukė.
Santjago de Kompostela
Tad kurgi toji paslaptis? Kodėl tiek daug žmonių kartoja šią kelionę? Kodėl visi skundžiasi komecializacija, tačiau, jei turėtų galimybę dar kartą eitų šiuo keliu? Galbūt todėl, kad Katalikų Bažnyčia, turėdama 2000 metų misionieriavimo patirtį, parinko kelią, kuris tobulai tarnauja dvasinėms reikmėms. Tie, kurie ieško atsakymų į giliausius klausimus, gali džiaugtis lengvai prieinamomis pamaldomis didingose katedrose, trumpais pamokslais, sakomais keletu kalbų, ir grigališkuoju choralu 12 amžiaus romaninėse koplyčiose.
Tačiau Mathias Muelleris, BMW inžinierius, pradėjęs savo kelionę nuo namų ir pasiekęs tikslą lygiai 100 dienų vėliau, abejoja, kad dėl visa ko „kaltas“ tik Kelias. „Tai susiję su laiku, kurį žmonės skiria sau, – tikina jis. – Tai netgi pakeitė tokį žmogų kaip aš.“ Jis turi omeny tokios rūšies žmones, kurie nuolat yra tarsi genami, niekada nepailstantys ir darbą laikantys svarbiausiu dalyku gyvenime. „Norite tiesos? Taip pat galėjau eiti kad ir į Maskvą.“ Tačiau Šv. Jokūbo kelią jis pasirinko dėl jo idealios infrastruktūros. Nors ir tenka susitaikyti su faktu, kad negali rezervuoti vietos nakvynės namuose, tačiau galiausiai viskas susiklosto puikiai. Muelleriui, kuris savo kelionę detaliai ir tiksliai planavo, tai nebuvo lengva. Tačiau vienu metu, kai jau buvo kirtęs Ispanijos sieną, jis viską metė. Tai, ką jis išmoko Kelyje, buvo suvokimas, jog jis gali apsieiti be savo Excel‘io lentelių ar išmaniojo telefono.
Muelleris atsisėda likus keliems šimtams metrų iki kelionės pabaigos. Dar tik 11 valanda ryto, bet jis jaučiasi išsekęs. Nors vilki striukę, jam vis tiek šalta, nes jo kūne nebeliko nė gramo riebalų. Jis tvirtina, kad kelionė jį pakeitė ir, jei tik galėtų, eitų toliau. Žmonės, išgyvenę panašų potyrį, tai vadina „piligrimo mirtimi“. Tai įvyksta kelionės pabaigoje, kai suvokiama, kad ji buvo kur kas svarbesnė, nei piligrimas manė šios pradžioje.
Žinoma, Muelleris pastebėjo Šv. Jokūbo kelio komercializaciją, ypač paskutiniajame šimte kilometrų. Kaip ir daugelis kitų jis sako, jog buvo pernelyg įsijautęs, kad tai jį erzintų. Ir nors jis troško pasiekti savo tikslą, taip pat ir jautė pagundą perskaityti tuos 150 elektroninių laiškų, kasdien jį pasiekiančių iš namų. Jis teigia, kad kelionė jį išmokė, jog paprastai niekas nėra taip svarbu, kaip atrodo, o ypač jei tai jus pasiekia elektroninių laiškų forma.
Muelleris įsitikinęs, kad augantis piligrimų skaičius šv. Jokūbo kelyje šio nesunaikins. Kaip ir slidinėjimo komercializacija nesunaikino slidinėjimo. Paprasčiausiai šie dalykai yra pernelyg geri.
Tol, kol gyvename tokiame skubančiame pasaulyje, Kelias nepraras savo traukos. Tol, kol Šv. Jokūbo kelias galės būti vieta, kur žmonės gali eiti ir bendrauti taip, kaip ir turėtų – akis į akį. Nūdienos pasaulis yra toks, kuris kuria poreikius. Savo knyga Hape‘as Kerkelingas vartotojus pavertė piligrimais. O Šv. Jokūbo kelias juos paverčia mokiniais.
Parengė Jurga Žiugždienė
Bernardinai.lt