Ukrainos žiniasklaida praneša, kad šeštadienio vakarą Rostovo apskrityje baigtos ilgai trukusios derybos dėl prieštaringai vertinamo „humanitarinės pagalbos“ krovinio iš Rusijos.

Kroviniui vis dėlto bus leista patekti į Ukrainos teritoriją, tačiau tik po nuodugnaus patikrinimo pasienyje, ir krovinį paskui lydės Raudonojo Kryžiaus atstovai.

Tačiau pastaroji organizacija, prieš pradėdama dirbti, dar laukia saugumo garantijų. Kada tai įvyks, Raudonojo Kryžiaus atstovai nesiima prognozuoti.

Pasak jų, Ukrainos ir Rusijos derybose dalyvavo abiejų šalių pasienio ir muitinės tarnybų atstovai.

Parengta pagal unitan.net

Bernardinai.lt

Vilniuje gimusi viešųjų erdvių gaivinimo iniciatyva „Burbuliatorius“, kurios dalyviai kas antrą vasaros pirmadienį leidžia muilo burbulus aikštėse ir skveruose rugpjūčio 18 d., pirmadienį,18.30 suburs muilo burbulų entuziastus penkiasdešimtą kartą.

Pranešime spaudai rašoma, kad ši pilietinė iniciatyva startavo 2009 metais, vilniečiams „užburbuliavus“ Lukiškių aikštę, ir jau tais pačiais metais paplito Lietuvos miestuose. Kiekvienais metais prie „Burbuliatoriaus“ prisijungia vis daugiau užsienio miestų, šiais metais kartu su Lietuvos ir Jungtinės Karalystės miestais „burbuliavo“ Barselona, o taip pat Vankuveris, kur iniciatyva sulaukė aktyvaus miestiečių palaikymo.

Iniciatyva išsiskiria tuo, kad, skirtingai nuo festivalių ir švenčių, ji suburia miestiečius periodiškai, kas antrą vasaros pirmadienį.

„Siekėme išvystyti miesto ritualą, nes tik periodiškai veikiant viešosiose miesto erdvėse galima tikėtis jas atgaivinti ir išvystyti. „Burbuliatorius“ prigijo daugelyje Lietuvos ir užsienio miestų, aktyvių miestiečių palaikymo dėka iniciatyvos geografija kasmet plečiasi“, – komentuoja kūrybinės grupės „Laimikis.lt“ įkūrėja, miesto antropologė dr. Jekaterina Lavrinec.

Iniciatyvoje vienu metu dalyvauja daugiau nei 15 Lietuvos ir užsienio miestų. Skatindamas miestiečius plėtoti nekomercinio laisvalaikio scenarijus, „Burbuliatorius“ tapo kūrybinių sumanymų testavimo laboratorija, todėl daugelyje miestų pasižymi išskirtiniais bruožais. Biržuose šios iniciatyvos metu rengiami jaunų fokusininkų pasirodymai, keramikos užsiėmimai, tapybos plenerai, Šilutėje – muzikinės improvizacijos, Linkolno gyventojai aktyviai eksperimentuoja su milžiniškais muilo burbulais, o vilniečiai mielai iškylauja Lukiškių aikštės pievose. Lietuvoje gimusią iniciatyvą itin džiugiai sutiko Vankuverio miesto gyventojai ir vietos spauda, dabar šis, kas antrą pirmadienį muilo burbulų entuziastus suburiantis, įvykis įtrauktas į Vankuverio miesto kultūrinių renginių kalendorių.

Anot iniciatyvos autorių, ilgalaikis Lietuvos miestų dalyvavimas bendroje iniciatyvoje leido kartografuoti viešųjų erdvių pokyčius.

„Per šešerius metus Lietuvos viešosios erdvės išgyveno transformacijas. Auga poreikis rekreacinių viešųjų erdvių, kurios galėtų pasiūlyti laisvalaikio scenarijus skirtingo amžiaus miestiečiams. Tačiau  atnaujinant Lietuvos miestų aikštes, projektų užsakovai ne visada atsižvelgia į miestiečių poreikius ir konkrečiose vietose prigijusias laisvalaikio formas. Pamirštama ir apie tai, kad seni medžiai, jų kvapas, koloritas, juose gyvenančių paukščių čiulbėjimas yra išskirtinis vietos bruožas, suaugęs su miesto istorija ir gyventojų atmintimi. Paverčiant pagrindines miesto aikštes išgrįstomis dykumomis, jos supilkėja, suvienodėja, ir miestai netenka dalies savo išskirtinumo“, – mintimis dalijasi dr. Jekaterina Lavrinec. 

Šiais metais viešųjų miesto erdvių ir muilo burbulų entuziastai švenčia šeštąjį „Burbuliatoriaus“ sezoną, kuris tradiciškai startuoja paskutinė gegužės pirmadienį ir vyksta visą vasarą, kas antrą pirmadienį 18.30 val. Dalyvauti gali kiekvienas: tereikia atsinešti muilo burbulų indelį, lauko žaidimų, pakviesti artimuosius bei draugus. Susitikimo vietų sąrašas skelbiamas „Facebook“ puslapyje.

Sekmadienį Lietuvoje bus debesuota su pragiedruliais. Daug kur trumpai palis, vakariniuose rajonuose – protarpiais lietus, informuoja Lietuvos Hidrometeorologijos tarnybos sinoptikai.

Vėjas pietvakarių, vakarų, 6–11 m/s, pajūryje iki 14 m/s.

Aukščiausia temperatūra 18–22 laipsniai šilumos.

Vilniuje trumpai palis. Aukščiausia temperatūra 20–22 laipsniai šilumos.

Operos atlikėja Ieva Prudnikovaitė. Koncerto organizatorių archyvo nuotrauka

Rugpjūčio 17 d. (sekmadienį) 19 val. Vilniaus universiteto botanikos sodo (Kairėnų g. 43, Vilnius) ramybę sudrums ispaniškos muzikos šedevrai ir ugningi tango. Mecosopranas Ieva Prudnikovaitė drauge su ansambliu „4Tango“ žymiausios čigonės – Karmen istoriją papasakos kiek kitaip, nei įprasta.

Georges Bizet opera „Karmen“, kadaise pasitikta visuomenės pasipiktinimu ir skandalais, šiandien yra vienas populiariausių kūrinių, karaliaujantis visų žymiausių pasaulio operos teatrų repertuaruose. Vos suskambus pirmiesiems uvertiūros garsams, bet kurioje koncertų salėje publika nuščiūva, o atmosfera įsimagnetina...

Įtraukiančio siužeto, temperamentingos, nepriklausomos, stiprios ir fatališkos Karmen istorija – tai raktas į paslaptingą moters prigimtį. Opera mėgiama ne tik klausytojų, bet ir pačių menininkų, kurie nepaliauja ieškoti naujų, ryškesnių, dar labiau intriguojančių charizmatiškosios čigonės spalvų.

Įkvėpti šios istorijos, lietuvių muzikai – dainininkė Ieva Prudnikovaitė ir ansamblis „4Tango“ ryžosi įminti „Karmen kodą“, kurdami temperamentingosios čigonės paveikslą per ispaniškos muzikos šedevrus bei ugningus tango.

Pasak I. Prudnikovaitės, „čia nebus arijų ar sudėtingų vokalinių ciklų. Tai kūriniai, kurių kiekvienas pasakoja vis kitą istoriją, atskleidžia vis kitą emociją, tačiau alsuoja ispanišku temperamentu. Karmen – moters portretas. Moters, kuri gali būti visokia. O muzika norisi perteikti Ispanijos pakrantės kvapą, flamenko šokėjo žvilgsnį, sandalų aidą grįstoj gatvelėj...“

Tai – nemenkas iššūkis, tačiau I. Prudnikovaitei Karmen vaidmuo gerai pažįstamas, tad ir varijuoti ji nebijo. Šią partiją atlikėja dainavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Latvijos nacionalinėje operoje, Eseno ir Braunšveigo operos teatruose Vokietijoje. Būtent už ypatingai ryškų debiutą su šiuo vaidmeniu 2009 m. dainininkė buvo išrinkta „Metų operos soliste“ ir laimėjo „Operos Švyturį“.

Scenoje kartu su soliste pasirodys ansamblis „4Tango“: Kristina Žebrauskaitė (akordeonas), Feliksas Zakrevskis (fortepijonas), Birutė Bagdonienė (altas) ir Donatas Bagurskas (kontrabosas).

Jau 15 metų gyvuojančio ansamblio „4Tango“ pavadinimas, kaip juokauja jo nariai, atskleidžia, jog šie „keturi muzikantai pamišę dėl tango“. Jie seniai tituluojami argentinietiškojo tango ambasadoriais Lietuvoje, tačiau ypatingai vertinami už kokybiškus, originalius muzikinius eksperimentus su įvairiausių žanrų atstovais, kurių tarpe – Judita Leitaitė (sopranas), Jeronimas Milius (vokalas), Li Ming Chen (fleita, Taivanas), Neda Malūnavičiūtė (vokalas) ir kt.

Organizatorių informacija

Bernardinai.lt

Rugpjūčio 18 d. (pirmadienį) 19 val. Veliuonoje esančioje galerijoje „Arsttera“ (Vytauto g. 38, Veliuona, Jurbarko raj.) bus prisimintas dailininkas, rašytojas Šarūnas Šimulynas ir jo  kūryba. Šiais metais dailininkui būtų sukakę 75-eri. 

Šarūnas Šimulynas gimė ir augo Veliuonoje. Čia gyvenantys rašytojai Violeta Šoblinskaitė ir Gasparas Aleksa pakvietė Šv. Jono gatvės galeriją surengti grafikos darbų parodą ir padėti įrengti autoriaus memorialinį kambarį.

Baigęs grafikos specialybę, aktyviai dirbęs skulptūros ir tapybos srityse savo kūrybinę biografiją skulptorius Šarūnas Šimulynas pradėjo nuo estampų parodos 1961 metais Politechnikos institute Kaune. Rengdamas parodas  retkarčiais piešinį prijungdavo prie skulptūros, tapybos kolekcijų. Menininkas nuolatos buvo įkvėpime – jei ne tapybai, tai skulptūrai, jei ne skulptūrai, tai poezijai ar novelėms,  grafikai. 

Galerijoje „Arsterra“ bus eksponuojamos Šarūno Šimulyno pirmosios poezijos knygos „Ledynų motina“ iliustracijos ir eilių rankraščiai. Dauguma šiai knygai kurtų iliustracijų vėliau atgimė skulptūroje ar tapyboje.

Šalia parodinės ervės memorialiniame dailininko kambaryje bus pristatyta ekspozicija atspindinti autoriaus svarbiausius biografinius faktus, pabandyta atskleisti jo asmenybę bei kūrybą. Šarūno Šimulyno kūryba buvo daugialypė – aktyviai dirbo skulptūros ir tapybos srityse, retkarčiais prisėsdavo prie piešinio, kūrė noveles, poeziją, iliustravo knygas. Taigi muziejinėje ekspozicijoje lankytojai galės susipažinti ir su Š. Šimulyno kūrybos leidiniais: poezijos knyga „Ledynų motina“, dvejomis  novelių knygomis „Tėvonija“ (apdovanota P. Cvirkos premija už geriausią novelių knygą kaimo tematika) ir po mirties išleista novelių rinktinę „Rugiuose po obelim“. Kai kurios Š. Šimulyno novelės išverstos į švedų kalbą. Taip pat lankytojai turės galimybę pavartytį didelį meno albumą „Kelionė per gyvenimą“, kuriame pristatoma gausiai iliustruota autoriaus biografija bei daugybė meno kūrinių nuotraukų. Vitrinose galima bus apžiūrėti rankraščius, laiškus, asmeninius daiktuis atspindinčiuis jo gyvenimo būdą bei charakterį.

Ekspoziciją bus papildoma, keičiama.

Lankytojams bus demonstruojamas garsaus Lietuvos archeologo Vytauto Urbanavičiais sukurtas filmas apie Šarūną Šimulyną.

Parodos organizatoriai 

Bernardinai.lt

Rugpjūčio 18 d. (pirmadienį) 18 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) vyks Audronės Petrašiūnaitės parodos „Grafika“ atidarymas.

Žymios tapytojos naujoji paroda pristato jos 2014 m. sukurtų grafikos darbų rinkinį, leidžiantį į autorės kūrybą pažvelgti kitame kontekste – kaip slinktį iš dominuojančio tapybos dažo ir spalvos į supaprastintas formas, išgrynintus motyvus grafikoje.

Audronė Petrašiūnaitė savo kūryba nuolat stebina – viena paskutinių jos parodų nuskambėjusi Lietuvoje, „Sraigės ūkas“, analizavo Petrašiūnaitės santykį su Lady Gaga. Šį kartą dėmesys atkreipiamas ne tik į motyvų ir idėjos problematiškumą, bet ir kūrybos erdvės, materialumo santykį su pačia menininke. Jos ryšys su tapyba yra glaudus: „Tapyba yra būdas gyventi ir būti santaikoje su savimi ir pasauliu. Tapyti yra kvėpuoti, stovėti lietuje, eiti per sniegą, žvelgti pro langą, akimis glostyti mišką“, - yra sakiusi Petrašiūnaitė. Šis tapybiškumas kaip autoanalizė, būdas gyventi ir suvokti save santykyje su aplinka, ieško ir randa savus atgarsius grafikoje. Išlieka gyvenimiški mirties, kojų skausmo motyvai, moteriškumo simboliai, žmogiškumo ir gyvuliškumo, gamtos ryšiai – visa tai juda, mainosi grafikos lakštuose, formos persipina į naujas (per)matomas iliuzijas. Motyvai kuria naują dialogą su popieriaus lapu, dažai subėga raižinio grioviais ir šoka aštriais spalviniais kontrastais, sudarydami ekspresyvius vaizdinius.

Visi parodoje eksponuojami darbai sukurti šią žiemą, iš pačios menininkės virtuvės grindų linoleumo – punktyrinės linijos įrėmina netaisyklingas formas ir grubų paviršių, kuris tampa neatsiejama kūrinio dalis: „Kojom mindžiotas 20 metų, jis nebuvo visai lygus, tad stengiausi išnaudoti jo savitumą“, - juokiasi autorė. Visad drastiški, nuolat kvestionuojami potėpių bei spalvos pasirinkimai plačiose, spalvingose Petrašiūnaitės drobėse stebėtinai persikelia, morfuojasi į naują gyvenseną virtuvės linoleume ir popieriaus lakštuose. Grafika, įsivaizduojama kaip kruopštesnė, fiziškesnė medžiagų judėjime tarp rankos-įrankio-medžiagos-dažo-spaudos-popieriaus keliauja į naują Petrašiūnaitės motyvų introspekciją, pabrėžiant paprastumą – autorė tikina norėjusi to dvimačio, juodai balto pasaulio, darbus atspaudusi rankomis su šaukštu vietoje preso.

Tad ir ši paroda yra transcendentinis žingsnis – nuolat vykstantis ir pasikartojantis ‚tarp‘ – tarp žanrų, spalvų, pasirinkimų, santykio; žmonių virsmas gyvūnais ir augalais, spalvų įsiliejimas į figūrines kompozicijas, grafika, kuri įkomponuoja patį autorės gyvenimą ryšyje su jos namais (taip dirbama medžiaga tampa šiurkšti, dėvėta ir gyventa, sukurianti grubumo kaip paprastumo grafikoje sampratą vietoje kruopščiai atliktų ofortų) – visa tai grafinėje išraiškoje tampa įdomia suvaldyto, raižiniais įrėminto A. Petrašiūnaitės tapybiškumo forma.

Paroda Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki rugsėjo 1 d.

Iveta Jaugaitė

Bernardinai.lt

Festivalio „Purpurinis vakaras 2014“ akimirka. V. Tomašausko nuotrauka

„Ant akmens šiąnakt dėsime galvas, po žvaigždėm šiąnakt gulsimės...“, – vidurnaktį aidėjo Anykščių Dainuvos slėnis. Tradiciškai bendra muzikantų ir klausytojų atliekama Vytauto Kernagio daina baigėsi septintasis Nacionalinis bardų festivalis „Purpurinis vakaras“. Net keturias dienas trukusiame renginyje meno injekciją galėjo gauti kiekvienas, neabejingas dainuojamajai ir grynajai poezijai, teatrui, kinui, fotografijai.

Festivaliui startą davė ketvirtadienio vakarą Vyskupo skvere suskambusios gitaros – dainuojamosios poezijos gerbėjams koncertavo jaunasis Anykščių talentas Deimantė Kavaliauskaitė, entuziazmu trykštantys Titas ir Dominykas, vilniečių Igno ir Jokūbo duetas „JI“. Jaunimui atsvarą sudarė ir savo scenine patirtimi jį papildė grynakraujis aukštaitis Algirdas Svidinskas bei grynakraujis britas Julian Dawson. Per savo 40 scenos metų ketvirtą kartą Lietuvoje besisvečiuojantis bardas džiaugėsi, matydamas klausytojų šypsenas – retai „Purpurinime vakare“ girdima užsienio kalba nėra barjeras suprasti ir priimti muziką.

Festivalyje griuvo ir laiko barjerai – juos penktadienį Anykščių kultūros centre su kvintetu „Dūduva“ išsprogdino aktorius Rolandas Kazlas, lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio metams skyręs poetinę-muzikinę pramonę „Darbai ir dyvai“. K. Donelaičio aprašyti ir R. Kazlo naujai perskaityti amžinus gamtos ciklus atkartojantys žmogaus gyvenimo epizodai, susipynę su trimitų, trombono, tūbos ir valtornos vingiuojančiomis melodijomis, ne tik džiugino ausį, bet ir kvietė susimąstyti apie žmogaus laikinumą šioje žemėje.

Palydėti audringų plojimų „Darbai ir dyvai“ užleido sceną kitai meno sričiai – fotografijai. L. ir St. Didžiulių bibliotekoje atidaryta fotografo Vytauto Daraškevičiaus paroda „Iš dainuojančių aktorių gyvenimo“. Visuomenei buvo pristatyta nedidelė, bet reikšminga per 13 kūrybinio darbo metų sukauptų fotografijų dalis. Bardų muzikos nuo vaikystės lydimo V. Daraškevičiaus portretuose užfiksuotos atlikėjų emocijos, sustabdytos koncertų akimirkos, įamžinti šviesios atminties muzikantų (V. Kernagio, S. Mykolaičio) kūrybos momentai – tarsi iššūkis nepaliaujamai laiko tėkmei. Parodos atidarymą jaukiomis akustinėmis natomis nuspalvino vienas iš jos herojų – grupės „Arbata“ vokalistas Andrius Zalieska-Zala.

Nutilus muzikai, erdvioje bibliotekos foje suskambo poezija. „Tai jau ne tik bardų, bet ir kultūros festivalis, kur dera įvairūs žanrai, kur jau antrus metus iš eilės skamba ne tik dainuojamoji, bet ir grynoji poezija“, – sakė festivalio viešujų ryšių vadovas Juozas Žitkauskas, pristatydamas šiuolaikinės literatūros mohikanus: šiemetinio „Poezijos pavasario“ laureatę Ramunę Brundzaitę, Z. Gėlės premijos laureatą Vytautą Stankų bei vieną ryškiausių ir žymiausių poetų bei eseistų Rimvydą Stankevičių. Savo naujausias, kol kas tik juodraštines eiles ir jau išspausdintus kūrinius skaitę literatai kvietė klausytoją į poetizuotą kelionę po savo vasaras ir rudenius, vaikystės kiemą ir jonvabalių naktis. Malonia staigmena ir pirmu viešu debiutu tapo literato-prozininko Maksimo Ivanov ir dainininkės Giedrės Smolskaitės duetas, žinomų poetų M. Martinaičio, K. Navako, H. Radausko eiles prisodrinę gitaros akordais. Lyriškos Giedrės melodijos ir energingi Maksimo ritmai harmoningai derėjo su į bibliotekos stogą barbenančiais lietaus lašais ir tarsi palydėjo žiūrovus į pirmąjį didijį vakaro koncertą Dainuvos slėnyje.

Festivalio „Pupurinis vakaras 2014“ auditorija. V. Tomašausko nuotrauka

Dainuojamosios poezijos gerbėjų neišgąsdinęs lietus pasitraukė, ir nuskaidrėjus padangei Šventosios upės pakrantėmis nuskardeno jaunųjų bardų balsai. Tradiciškai „Purpurinio vakaro“ scena penktadienį yra skiriama naujiems talentams ir jaunatviškai energijai. Ne vienas pradedantysis bardas būtent šiame festivalyje žengia savo pirmuosius žingsnius į muzikos pasaulį, prisistato publikai, turi galimybę perimti bent dalį scenos senbuvių patirties. Paskraidyti po nepažįstamas erdves kvietė merginų iš Zarasų trio „Baltos varnos“, pianino klavišus meistriškai glostė jų kraštietė Greta Šepekliovaitė, po plačiomis šakomis prisėsti kvietė vilniečių duetas „23-as ąžuolas“, energijos pliūpsniu žybtelėjo vyriškas duetas „Delčia“, filosofines tiesas linksmuoju būdu dėstė Mindaugas Briedis. Savo stilistika skirtingi, bet vienijami meilės eiliuotam žodžiui, į sceną kilo Vygantas Kazlauskas ir Gintaras Šulinskas, Aurelija Baliukynaitė ir Simonas Sakalauskas, Rugilė Urniežiūtė ir Greta Ruckytė, Žilvinas Ališauskas, Matas Stonkus, Jūra Elena Šedytė su grupe, Kristijonas Ribaitis – visi jie šalia savo kūrybos atliko ir po vieną Vytauto Kernagio, kuriam ir dedikuotas šis festivalis, dainą, taip pirštų galais prisiliesdami prie dainuojamosios poezijos pradininko palikimo.

Ypatingam šėlsmui Dainuvos slėnio svečius pakvietė dainininkas ir režisierius Vidas Bareikis. Į sceną įkopęs su viena daina, amžinasis improvizatorius užsibuvo ilgėliau – įsismaginęs atliko savo dainų popuri. „Pradėjau groti ir nesinori sustoti!, – šūktelėjo V. Bareikis, o netrukus nustebino publiką netikėtu duetu – su sūnumi Adu užplėšė V. Kernagio dainą „Kaip gražu miške“. Į savo pasirodymą kūrybingai įtraukęs ir žiūrovus, juos paversdamas tai muzikos instrumentais, tai švytinčia jonvabalių jūra, sceną Vidas Bareikis paliko ir pats gavęs nemažą pasitenkinimo dozę.

O entuziastingojo bardo uždegtiems žiūrovams norėjosi dar daugiau garsų, verčiančių širdis suktis vilkeliu. Todėl kai gitarą į rankas paėmė Domantas Razauskas, lydimas savo ištikimojo scenos bendražygio multiinstrumentalisto Sauliaus Petreikio, sėdinčių nebeliko. Domanto muzikinės meditacijos ir improvizacijos hipnotizavo ir vedė į transą, iš kurio praradusius laiko nuovoką ir apsalusius žiūrovus pažadino ir neblėstančia šypsena užkrėtė ekspresyvūs grupės „Arbata“ ir jos lyderio Andriaus Zalieskos-Zalos ritmai. Atrodė, kad į visuotinį siautulį įsisuko ir išlakios Dainuvos slėnio pušys, šviesos operatoriaus nudažytos neįtikimiausių spalvų ornamentais...

Kol slėnyje publika gardžiavosi šelmiškąja „Arbata“, Anykščių koplyčia vidurnaktį pražydo V. Mačernio, S. Gedos ir M. Martinaičio eilėmis. Jomis jaukioje žvakių šviesoje dalijosi charizmatiškasis aktorius Andrius Bialobžeskis. Sausakimšoje koplyčioje poezija sklandė virš klausytojų galvų, sruveno, liejosi, kol užpildė slapčiausias poezijos mylėtojų sielos kerteles...

Gerokai į šeštadienį įžengusį penktadienį užbaigė į Anykščius atvykęs Kino karavanas, miego nekamuojamiems kino gurmanams pasiūlęs du šiemetinio Vilniaus Tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ filmus, pripažintus geriausiais Europoje: „Glorija“ (Čilė) ir „Didis grožis“ (Italija).

Po epizodiškai miegotos nakties nuprausti momentinio lietaus šuoro, festivalio žiūrovai stengėsi iki maksimumo išragauti „Purpurinio vakaro“ desertus. Vienas jų buvo susitikimas su rašytoju, dramaturgu, prozininku, režisieriumi Mariumi Ivaškevičiumi bei jo naujausio darbo – pirmojo pilnametražio filmo „Santa“ peržiūra Anykščių menų inkubatoriuje. „Man didelė garbė, kad jūsų tiek nepaprastai daug čia atėjo – tik Anykčiuose taip gali įvykti“, – stebėdamasis džiūgavo režisierius, mielai pasakodamas apie savo naujausius darbus, dalindamasis planais, atskleisdamas „Santos“ kūrimo subtilybes, o vėliau diskutuodamas su žiūrovais apie tam tikrus humoru paskanintos, bet visgi skaudžios žmogiškos dramos aspektus.

Įsisukus į kultūros ir meno karuselę, nepastebimai atsėlino ir paskutinysis festivalio vakaras. Didysis šeštadienio koncertas šiemet skirtas Sugrįžimams – seniai matytų veidų ir retai girdimų balsų atgimimui. Purpurine spalva benusidažantis dangus virš Dainuvos slėnio tarsi senų draugų susitikimo vakare netruko prisipildyti nostalgiškų garsų, išsiilgtų melodijų, audringų ovacijų ir sveikinimų sugrįžus.

Išskirtinai gimtosios kalbos garsais aidintis festivalis šįsyk tapo trikalbiu: rusiškų romansų deivė Liuba Nazarenko žavėjo publiką tiek neužmirštamomis Rusijos bardo V. Vysoskio, tiek savo jautria kūryba, o „Purpuriniam vakarui“ meilę nuo pirmo žingsnio scenoje pajutęs britas Julian Dawson dovanojo gražiausias iš savo daugiau nei 700 sukurtų dainų. Nenusileido ir lietuviai: Artūras Dubaka kvietė pasivaikščioti po Paryžių, Aleksandras Makejevas ragno pirmiausia vertinti savo kraštą, jam antrino po 20 metų į sceną grįžęs Vytautas Babravičius-Simas, o Vytautas V. Landsbergis su žmona Ramune lyg burtažodžius kartu su visa publika kartojo mantromis dvelkiančių savo scenos draugo R. Lileikio dainų žodžius.

Negalėjo likti nepastebėtas savo sudėtimi unikalus ir balsingas neseniai sukurtas Ancevičių kvartetas: puikiai pažįstamas bardas Mindaugas bei trys jo seserys, o specialiai šiam festivaliui atgimusi grupė ADIOS (Saulius Bareikis, Olegas Ditkovskis, Andrius Kulikauskas) savo švelniomis melodijomis vingiavo klausytojų atmintyje iškilusiais prisiminimų takais... Iš Ainio ir Gedimino Storpirščių besiveržiančios įvairaus kalibro emocijos, itin retai dainuojamosios poezijos koncertuose sutinkamas romantiškasis tiesiai į širdį taikančio žodžio meistras Rolandas Kazlas su „Pakeleiviais“, naują albumą išleidęs nenuorama Andrius Kaniava ir sunkiosios muzikos orkestras „Musė“ – paskutinės festivalio akimirkos, po finalinės visų muzikantų dainos tapusios dar vienu – ypatingai spalvingu ir kokybišku – lapu bardų muzikos istorijos knygoje.

„Džiauguosi, kad „Purpurinis vakaras“ plečiasi ir pas mus pritraukia vis daugiau intelektualios publikos, kuriai siūlo gerokai aukštesnį muzikos lygį, o taip pat puikiai dera su Anykščių kultūrinio turizmo strategija“, – festivaliui pagyrų negaili Anykščių rajono savivaldybės meras Sigutis Obelevičius, ir pats neslepiantis didelių simpatijų šiam muzikos žanrui. Dar iškalbingiau festivalio vertę liudija Dainuvos slėnyje susitelkusi ir kasmet vis gausėjanti besišypsančių veidų armija, ypatinga šviesa spindinčios muzikantų akys bei dainuojamosios poezijos magijai atviros širdys. „Visi kartu sukūrėme kažką be galo gražaus, fantastiško, tobulo ir pozityvaus – tai didžiulis džiaugsmas ir pasiekimas!“, – gestant septintajam „Purpuriniam vakarui“ šypsosi festivalio direktorė Alina Semionova, pridūrusi, kad atsisveikinti neliūdna – kitamet ir vėl susitiksime po stebuklingu Anykščių dangumi.

Emilija Karoblytė 

Bernardinai.lt

Sekmadienį ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius lankėsi Tytuvėnuose, kur dalyvavo bažnyčios ir vienuolyno ansamblio 400 metų jubiliejaus iškilmėse. Sveikindamas iškilmių dalyvius premjeras pabrėžė, jog Tytuvėnų ansamblis yra vienas iškiliausių sakralinės architektūros šedevrų Lietuvoje, kuriame prasmingai persipina tautos ir Bažnyčios istorija.

„Mielieji, sveikindamas Jus šio jubiliejaus proga, linkiu ištvermės ir visokeriopos sėkmės Jūsų sumanymams ir darbams, skleidžiant tikėjimo šviesą mūsų Tėvynėje. Šv. Jono Pauliaus II žodžiais tariant, Dievo Motina teduos mūsų tautos žmonėms drąsos nugalėti materialinius ir moralinius sunkumus, tepadarys vaisingus jų rankų ir proto darbus, teapsaugos šeimų židinių džiaugsmą ir visuomeninio gyvenimo vienybę“, – savo sveikinimo kalboje sakė Ministras Pirmininkas.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo vėliavininko Andriaus Valavičiaus dėka Tytuvėnuose įsikūrus bernardinų vienuoliams, ši vieta tapo dvasinės ir kultūrinės traukos centru. „Žmonių dalyvavimas 1863 metų sukilime, Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus ir vietos gyventojų kova už šios bažnyčios išsaugojimą buvo reikšmingi carinės priespaudos metais, o šiandien mums visiems yra gražus tikėjimo ir pilietiškumo pavyzdys“, – kalbėjo Vyriausybės vadovas.

Pasibaigus Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio aukotoms šv. Mišioms taip pat numatytas knygos „Tytuvėnų bažnyčia ir vienuolynas, 400 metų“ pristatymas, vargonų muzikos koncertas ir koncertas ,,Kad laimė lietųsi ant jūsų“.

LR Vyriausybės kanceliarijos informacija

Bernardinai.lt

Renginio Marvos dvare akimirka. Nuotraukos šaltinis – lrt.lt

Penktadienio popietę, bene seniausioje Kauno vietoje – Marvelėje – vyko Marvos dvaro 500-ųjų metinių jubiliejaus šventė. Renginyje skirtame paminėti Marvos dvaro istoriją jaukiam pasibuvimui kartu susirinko gausus būrys miestiečių, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Renginio metu visi susirinkę miestelėnai galėjo išsamiau susipažinti su Marvos dvaro ir gyvenvietės istorija, pabendrauti su vietos gyventojais, menančiais senuosius Marvelės laikus. Apie Marvelės istoriją pasakojo seniūnaitis Saulius Jakutavičius, Vitalija Jurevičienė, Arūnas Mackevičius. Buvo pristatytas naujas bendruomenės ženklas, kurį sukūrė dailininke Eglė Jakutavičiūtė. Visus, į Marvos dvaro jubiliejaus šventę susirinkusius miestiečius sveikino Seimo narys Rytas Kupčinskas.

Vaikai važinėjosi Marvos žirgyno karieta, piešė kreidelėmis. Renginio metu veikė aitvarų dirbtuvėlės, kur jaunieji konstruktoriai mokėsi pasigaminti ir paleisti aitvarą. Suaugusieji turėjo galimybę pasigrožėti „Tulpmedis“ dekoratyviniais augalais, bei iš laukų žalumynų sau sukomponuoti puokštę. Koncertavo liaudies muzikos kapela „Jovaras“.

Marvelė – ypatinga Kauno miesto dalis, turinti turtingą, senus laikus menančią istoriją. Šioje vietoje archeologai rado patį didžiausią kapinyną Baltijos šalyse. Apie žilą  senovę byloja ir du oficialiai pripažinti piliakalniai: Marvos ir Marvelės. Tačiau ši Kauno miesto dalis ypatinga ne tik savo istorija. Botanikas Tadas Ivanauskas Marvos dvaro parke atrado būtent šioje vienoje vietoje egzistuojančią visos Lietuvos augmeniją.

Sekmadienį nuvykęs į kitą Korėjos krikščionių kankinystės vietą, Haemi pilį, už šimto kilometrų į pietvakarius nuo Seulo, Šventasis Tėvas susitiko su vyskupais iš visos Azijos, atlydėjusiais savo šalių jaunimo grupes į Korėjoje vykusias kontinentines jaunimo dienas, o vėliau aukojo Azijos jaunimo dienų uždarymo Mišias.

* * *

Haemio šventovėje, kuri primena XIX a. kruvinų persekiojimų metu nužudytus krikščionis, sekmadienį vyko popiežiaus susitikimas su vyskupais, atvykusiais iš visos Azijos. Kardinolas Osvald Gracias, Mumbajaus arkivyskupas ir Azijos vyskupų konferencijos pirmininkas, pasveikino popiežių, savo kalboje išryškindamas šio žemyno Bažnyčios aktualijas. 

Jis priminė pirmąjį Azijos žemyno gyventojų susitikimą su popiežiumi Pauliumi VI, vykusį 1970 m. Filipinuose ir po jo priimtą sprendimą įsteigti kontinento vyskupų konferenciją. Ši, nepažeisdama atskirų vyskupų konferencijų autonomijos, padeda Azijos Bažnyčiai eiti į priekį, vykdyti savo misiją. Kardinolas apsvarstė ir Visuotinės Bažnyčios misionierystę Azijos žemyne. Daugiau kaip 60% pasaulio gyventojų gyvena Azijoje, didžioji dalis gyventojų – jauni, taigi daugeliu atžvilgių Azijos indėlis yra esminis pasaulio ir Bažnyčios ateičiai. 

Azijos Bažnyčios įvardija tris plėtros kryptis, iš kurių kyla ir esminiai iššūkiai: dialogas su kultūromis, dialogas su vargšais ir dialogas su religijomis. Kultūros tarsi praranda savo vidinį gyvybingumą; vargšams iškilusi grėsmė likti augimo procesų užribyje, o kai kurios religinės grupės fundamentalizmą mato kaip vienintelį išlikimo būdą. Šiame kontekste Azijos vyskupai išskiria penkis pagrindinius iššūkius Azijos Bažnyčiai: sekuliarizacija ir materializmas vis labiau ima vyrauti Azijos visuomenėje. Azijos gyventojai iš prigimties yra religingi, tačiau pastebima, kad Dievas išstumiamas iš gyvenimo centro į pakraščius. Šeima, kadaise buvusi tokia svarbi ir plačiai įsišaknijusi Azijos visuomenėje, dabar palaipsniui griaunama. Plečiasi judėjimai, kovojantys prieš gyvybę, keldami jai grėsmę įvairiais būdais: aštrėja etniniai konfliktai, nesutarimai tarp bendruomenių, vykdomas smurtinis spaudimas prieš kitokių religinių įsitikinimų žmones, didėja grėsmė negimusių kūdikių gyvybei, o taip pat ima rastis eutanazijos šalininkų. 

Kita grėsmė – nors Azijos žmonės ieško ir randa džiaugsmą bendruomenėje, tačiau ir šį bruožą pakerta stipraus individualizmo apraiškos, trūksta dėmesio kitam, auga abejingumas kito asmens poreikiams, prarandamas svetingumo jausmas, kuris tradiciškai buvo įaugęs į Azijos visuomenių audinį. Be to, nyksta taikus sugyvenimas tarp religijų, kai kuriose šalyse krikščionys vis labiau persekiojami. Tokia nuostata būdinga dominuojančios religijos sekėjams ar ideologijai, kuri religinėms bendruomenėms nori primesti politinę valdžią. 

Vėliau kardinolas Gracias paminėjo kelis specifinius Azijos žemyno aspektus: azijiečiams religija reiškia veikiau sekti asmens pavyzdžiu, nei laikytis doktrinos ar paklusti taisyklių rinkiniui. Todėl Jėzaus asmuo ir jo žinia, gyvenimas, kančia, mirtis ir prisikėlimas yra ypatingai patrauklus visiems. Marijos šventovės pritraukia visų religijų tikinčiuosius iš pagarbos, kurią jai jaučia. Kitas aspektas - Azijos mentalitetui artimesnė kontempliatyvi malda, nei diskursyvi meditacija. Tai turtas, kurį galime kurti kartu su kitais ir dalintis. Be to, jaunas Azijos žemynas išgyvena komunikacinių technologijų pakilimą – tai didi Dievo dovana, padedanti skleisti Gerąją Naujieną. Baigdamas kalbą, kardinolas priminė, jog Azijos žemynas labai platus, tačiau beveik visose jo šalyse krikščionys sudaro mažumą. Pasak kardinolo, Korėjoje pasauliečiai įvykdė ypatingą vaidmenį evangelizuojant žmones, todėl tai tampa pavyzdžiu daugeliui kitų Bažnyčių. 

* * *

„Šiame žemyne, kuriame gyvena dauguma viso pasaulio gyventojų ir kuriame matome didelę kultūrų įvairovę, Bažnyčia yra pašaukta būti lanksti ir kūrybinga, liudyti Evangeliją būdama visiems atvira ir su visais kalbėdamasi. Tai yra jums skirtas iššūkis“, - sakė popiežius Azijos vyskupams.

Išeities taškas ir pagrindas, būtinas tokiam dialogiškam santykiui su kitais, turi būti tvirta mūsų pačių krikščioniška tapatybė. Jei norime suprantamai, laisvai, atvirai ir vaisingai kalbėtis su kitais, pirmiausia mes patys turime aiškiai žinoti kas esme, kuo Dievas mus apdovanojo ir ko Jis iš mūsų tikisi. Pasak Šventojo Tėvo šiandien tokiam laisvam kalbėjimuisi su kitais ir tuo pačiu mūsų tikėjimo liudijimui, labiausiai trukdo reliatyvizmas. Ne tik reliatyvizmas, suprantamas kaip filosofinė sistema, bet praktinis reliatyvizmas, kartais net nejuntamai pakertantis bet kokios tapatybės pagrindus. Kita ne mažiau rimta kliūtis yra paviršutiniškumas. Tai rimta mūsų pačių vykdomos sielovados veiksmingumui gręsianti problema. Tai madų vaikymasis, nerimtas požiūris į savo pareigas, tai ir kartais mums, ganytojams, pasitaikantis susižavėjimas pastoracinėmis programomis ir teorijomis, taip pat nepakankamas dėmesys skiriamas žmonėms, kuriems reikia dialogo ir patikimo dvasinio vadovavimo. Trečioji dažna kliūtis, pasak Popiežius, tai pagunda duoti žmonėms supaprastintus atsakymus, naudoti nukaltas frazes. Negalima užmiršti, kad tikėjimas visada turi būti liudijamas, kad mūsų krikščioniška tapatybė visada turi remtis Dievo garbinimu ir meile žmonėms. Turime būti geranoriški kitų atžvilgiu. Turime ne tik klausytis ką kiti, sako, bet dalytis su jais patirtimi, trokšimais ir sunkumais. Visuose žmonėse turime matyti seseris ir brolius, įsiklausyti į tai, ką jų širdys nori mums pasakyti.

„Bet, broli popiežiau, mes juk tai darome, o vis tiek arba nieks arba labai nedaug žmonių atsiverčia“. Tu ir toliau taip daryk. Remkis savo tapatybe ir įsiklausyk į kitą. Koks buvo pirmasis įsakymas, duotas mūsų tėvui Abraomui? Eik mano keliu ir būk be priekaišto! Taip ir mes, eikime pirmyn, su savo tapatybe, su geranoriškumu kitų atžvilgiu. Jei gyvensime tokia atvirumo dvasia, - sakė Pranciškus, - aš karštai viliuosi, kad ir jūsų kontinento šalys, su kuriomis Šventasis Sostas dar neturi diplomatinių santykių, nedvejodamos sieks dialogo visų labui. Aš galvoju ne tik apie politinį dialogą, bet apie brolišką dialogą... Tai neturi būti suprantama kaip prozelitizmas. Kiti turi žinoti, kad krikščionys neateina kaip užkariautojai, neateina atimti iš kitų tapatybės, bet ateina su aiškia savo tapatybe ir nori keliauti kartu. Viešpats palies žmonių širdis, vieni gal paprašys krikšto, kiti gal ir ne. Tačiau keliausime visi kartu. Čia ir glūdi dialogo branduolys, - kalbėjo popiežius Azijos vyskupams. 

Šis tekstas paimtas iš Vatikano radijo puslapio

Sekmadienį po pietų (Korėjos laiku) aikštėje Haemi pilies teritorijoje, kur devynioliktojo amžiaus pradžioje, didžiųjų persekiojimų laikais, buvo kalinami, kankinami ir žudomi krikščionys, popiežius Pranciškus aukojo šiomis dienomis Korėjoje vykusių Šeštųjų Azijos jaunimo dienų uždarymo Mišias.

„Kankinių garbė jums šviečia“. Šie žodžiai, sudarantys pirmąją Šeštųjų Azijos jaunimo dienų temos dalį, mus guodžia ir suteikia mums jėgų, - sakė popiežius Pranciškus Mišių homilijoje. Jūs, Azijos jaunime, esate didžiojo liudijimo, brangiai kainavusio tikėjimo į Kristų išpažinimo paveldėtojai. Kristus yra pasaulio šviesa. Jis yra mūsų gyvenimo šviesa. Daugybė kankinių Korėjoje ir visoje Azijoje paliko mums amžiną liudijimą, kad Kristaus šviesa ir tiesa išsklaido visas sutemas ir šlovingai viską nugali Kritaus meilė.

Pirmoji Azijos jauninimo dienų temos dalis – žodžiai: „Kankinių garbė jums šviečia“ - mus guodžia, o antroji temos dalis: „Azijos jaunime, kelkis!“ – suteikia užduotį, kalba apie atsakomybę, - sakė popiežius ir toliau homilijoje komentavo šiuos tris raktažodžius.

Visų pirma, ką reiškia žodis „Azijos“? Jūs ne tik Azijoje gyvenate, - aiškino Pranciškus, - bet esate šio didžiojo kontinento vaikai. Jūs turite teisę ir pareigą dalyvauti savo visuomenių gyvenime. Turite tikėjimo išmintį skelbti visose kasdienio gyvenimo srityse. Būdami Azijos jaunimas, jūs gerbiate viską, kas yra gera, gražu ir kilnu jūsų kultūrų tradicijoje, o tuo pat metu, būdami krikščionys, jūs esate pašaukti jums suteiktos Krikšto malonės dėka pagerinti tai, kas ypač dabartinėje kultūroje yra gerintina, pasipriešinti tiems aspektams, kurie yra nuodėmingi, sugedę, kurie vada į mirtį.

Antrasis žodis – „jaunimas“ – reiškia, kad esate kupini optimizmo, energijos ir geros valios. Leiskite, kad jūsų natūralų optimizmą Kristus paverstų krikščioniška viltimi, o jūsų energiją – moraline dorybe. Jūs esate ne tik Bažnyčios ateitis, - sakė Pranciškus, - bet jūsų indėlis labai svarbus ir brangus jau šiandien. Būkite vieningi su visa bendruomene, kartu su visais nariais ugdykite šventesnę, misionieriškesnę, nuolankesnę Bažnyčią.

Galiausiai trečiasis šių jaunimo dienų temos žodis – „kelkis!“ – kalba apie atsakomybę, kurią Viešpats jums suteikia. Tai pareiga budėti, kad išorinė įtaka, pagundos, mūsų pačių ar kitų žmonių nuodėmės neatbukintų mūsų jautrumo šventumo grožiui ir Evangelijos džiaugsmui.

Brangus Azijos jaunime, linkiu jums, kad vienybėje su Kristumi ir Bažnyčia, eitumėte šiuo keliu, nes jis tikrai jus pripildys džiaugsmo, - sakė Pranciškus. Mišių pabaigoje buvo pranešta, kad kitos – septintosios Azijos jaunumo dienos vyks 2017 m. Indonezijoje.

Šis tekstas paimtas iš Vatikano radijo puslapio

Šis tekstas publikuotas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai" Nr. 5.

Per Versalio taikos konferenciją po Pirmojo pasaulinio karo didysis britų istorikas Lewisas Namier paklausė lenkų diplomato, kokiu pagrindu Lenkija grindžia savo teritorines pretenzijas. Diplomatas atsakė: „istoriniu, patikslinus – lingvistiniu, kai tai mums naudinga“. Buvo siekiama atkurti kadaise didingos valstybės sienas, kad ir kas jose dabar gyventų, prijungiant lenkakalbių žemes, kurios buvo už valstybės ribų. Atsakymas buvo brutaliai atviras, bet ne unikalus. Lietuva pasikliovė panašiu principu – istoriniu pagrindu buvo viliamasi inkorporuoti gudiškai kalbančius regionus į pietus ir rytus nuo dabartinių Lietuvos sienų, o etnokultūriniu pagrindu priglausti Klaipėdos kraštą ir bent dalį Rytprūsių.

Kas turi teisę į konkrečią teritoriją – tebėra aktualus klausimas šiandien. Kremlius teisina Krymo okupaciją ir inkorporaciją istoriniu bei etniniu principais: Krymas esą visada buvo Rusijos dalis, ir jos gyventojų daugumą sudarantys rusai, – nors Maskva iš esmės laikosi ilgus amžius vyravusios grobuoniškos nuostatos, kad karinė pergalė suteikia teisę valdyti teritoriją. NATO jėga atplėšė Kosovą nuo Serbijos ir pripažino jos nepriklausomybę etniniais pagrindais, pabrėždama albanų patirtą persekiojimą ir diskriminaciją. Atsiskirti siekiančioms tautoms ar regionams svarbu įrodyti savo teisę į teritoriją: išeidamas negali pasiimti to, kas tau nepriklauso. Atsiskyrimo sąlygos būtų kitokios Katalonijai, jei jos teritorija priklauso ne tik Katalonijai ir jos žmonėms, bet ir Ispanijai bei ispanams. Vakarų šalys palaikė Lietuvos nepriklausomybę LSSR ribose, nors tarpukariu Vilniaus kraštas nebuvo Lietuvos dalis. Atkaklus reikalavimas prijungti Kaliningrado srities ruožą būtų apsunkinęs Lietuvos bylą.

Tarptautinė praktika yra vienas dalykas, tarptautinė teisė – antras, filosofinis teisės pagrindimas ir pateisinimas – trečias. Tarptautinę praktiką dažnai lemia galia ir smurtas, tarptautinė teisė dar nėra išplėtota, ji įgyvendinama tada, kai galingiausios šalys teikiasi tai daryti. Stengsiuosi vertinti kai kuriuos teisės į teritoriją aspektus filosofiniu požiūriu. Į klausimą, kam priklauso Lietuvos teritorija, peršasi trys atsakymai: Lietuvos gyventojams, lietuviams, Lietuvos valstybei. Pirmasis pretendentas yra valstybė. Ji valdo šalį, jos teismai turi jurisdikciją jos teritorijoje, tarptautinėje arenoje ji atstovauja šaliai ir sprendžia su teritorija susijusius klausimus. Bent demokratijose valstybė užtikrina teisingumą, įkūnija gyventojų valią, juos telkia ir formuoja jų tapatybę. Be to, tarptautinė teisė tik valstybėms pripažįsta teisę į teritoriją. Valstybės svarbą pabrėžia svarbiausios dorovės teorijos. Valstybė užtikrina viešąją tvarką ir saugumą, sudaro geriausias sąlygas žmonėms klestėti, tad, pasak utilitaristinių teorijų, privalu palaikyti valstybę kaip žmonių gerovės garantą. Deontologiški kantiškieji argumentai irgi suteikia ypatingą reikšmę valstybėms. Žmonės esą turi teisę į maksimalią laisvę, teisę, kurią galima įgyvendinti tik teisingoje valstybėje. Be valstybės, taigi anarchijos sąlygomis, ši teisė apskritai nebūtų saugoma, neteisingoje valstybėje netikę įstatymai ją ribotų. Tik teisingos valstybės valdžia geba priimti ir įgyvendinti maksimalią laisvę laiduojančius įstatymus, tad turime pareigą remti teisingą valstybę.

Negana pabrėžti valstybės svarbą ir tai, kad valstybė negali veiksmingai atlikti savo uždavinių, jei ji pastoviai nevaldo teritorijos. Reikia dar įrodyti, kad ši valstybė turi teisę į šią teritoriją. Ne taip lengva tai padaryti. Pagal klasikinį liberalizmą valstybė atlieka naktinio sargo funckijas, užtikrindama pagrindines piliečių laisves ir jų nuosavybę. Sargai gali patruliuoti didesniame ar mažesniame mieste, atlikdami savo užduotis. Panašiai galima įgyvendinti esmines klasikinio liberalizmo funkcijas, – nesvarbu, ar pasaulio teritorija yra padalyta tarp 10, 50, 100 valstybių, ar sukurta visą pasaulį aprėpianti valstybė. Sienos neturi reikšmingesnio dorovinio vaidmens liberalizmui, kol valstybė neperima turto perskirstymo funkcijų ir iškyla klausimas, iš ko galima atimti ir kam reikia duoti. Utilitaristinėms teorijoms dar sunkiau susieti valstybę su konkrečia teritorija.

Kadangi utilitarizmui valstybės teisę į teritoriją lemia jos gebėjimas užtikrinti žmonių gerovę, tai nuosekliai įgyvendinant utilitarizmo reikalavimą maksimaliai didinti žmonių gerovę, teisę valdyti teritoriją turėtų tos valstybės, kurios tai daro geriau už savo kaimynus. Jei Norvegija sukuria geresnes sąlygas savo piliečiams klestėti negu Danija ir Švedija ir jei esama pagrindo manyti, kad ji gebėtų veiksmingiau užtikrinti ir šių šalių gyventojų gerovę, ceteris paribus ji turėtų įgyti teisę į jų teritoriją. O štai kantiškos teorijos gali parodyti, kad lietuvis turi būti aktyvus savos valstybės pilietis, o ne kitos lygiai teisingos ar net teisingesnės valstybės, pavyzdžiui, Latvijos. Teisingos valstybės yra demokratinės valstybės. Demokratija klesti tik tada, kai jos piliečiai aktyviai dalyvauja politikoje, o ne pasyviai gerbia įstatymus ir moka mokesčius. Jei visi rūpintųsi teisingumo užtikrinimu kitose valstybėse, bet būtų abejingi savo šalies piliečiai, tai teisingumas ir demokratija niekur nebūtų įgyvendinti. Tad lietuvis turi aktyviai dalyvauti Lietuvos politikoje, latvis – Latvijos, o ne rūpintis demokratijos būkle kitose šalyse. Šis argumentas parodo, kad mes turime palaikyti tą demokratiją, kurioje gyvename. Bet jis nenurodo, kokios turi būti tos demokratiškos valstybės sienos, kokiu pagrindu jos valdžia gali įtvirtinti ir pateisinti savo jurisdikciją konkrečioje teritorijoje, tarkime, dabartinės Lietuvos, o ne Lietuvos be Šalčininkų rajono arba su Latvijos Bauskės miestu ir apylinkėmis.

Esama ir kitų priekaištų teorijoms, kurios valstybių teises į teritoriją sieja su gyventojų gerovės ir teisingumo užtikrinimu. Tokiu atveju, jei Prancūzija užkariautų Malį ir gebėtų įvesti ten tvarką, ji tarsi įgytų teisę į Malio teritoriją. Tas pats galiotų kitoms žlugusioms valstybėms. Bet ši išvada yra nepriimtina. Įveikusi anarchiją Malyje, Prancūzija neįgytų teisęs į teritoriją; teisė liktų Malio gyventojų ir tautų rankose. Okupavę Vokietiją po Antrojo pasaulinio karo sąjungininkai įgijo teisę kurį laiką valdyti šalį. Bet bent Vakarų valstybės žinojo, jog ilgainiui jos turės pasitraukti, nes suprato, kad negalima visiems laikams nuslopinti vokiečių troškimo patiems tvarkyti savo gyvenimą, ko jie negalėtų daryti nevaldydami savos teritorijos. Jei Sovietų Sąjunga būtų išsivysčiusi į žmogaus teises gerbiančią demokratiją, ji vis tiek nebūtų turėjusi teisės į Baltijos šalių teritoriją. Svarbu, kaip šalis valdoma, bet ne mažiau svarbu, kaip ta valdžia įgyta. Net jei nuoširdus rūpinimasis žmonių gerove būtų būtina teisės į teritoriją sąlygą (kuo abejoju), tai nėra pakankama sąlyga.

Tai, kad žlugusių arba okupuotų valstybių teritorija ir toliau priklauso jos gyventojams rodo, kad valstybės neturi tiesioginių teisių į teritoriją. Teises, kurias valstybė turi, ji gauna iš žmonių, atstovaudama jiems ir jų interesams. Tarus, kad teisė į Lietuvos teritoriją priklauso gyventojams, reikia klausti, kas yra tie gyventojai: ar Lietuvos gyventojai kiekvienas atskirai, ar kolektyvinė grupė, būtent – lietuvių tauta?

Įvairiais argumentais siekiama parodyti, kad ši teisė priklauso ne atskiriems žmonėms, o tautai. Teisės į teritoriją esą nebus veiksmingos, jei jos nebus pastovios. Norint užtikrinti tęstinumą, reikia jas suteikti žmonių grupėmis, kurios geba savo tapatybę ir savipratą perduoti iš kartos į kartą, nepriklausomai nuo valstybės (juk jos suteikia legitimumą valstybei). Tinkamiausios grupės yra tautos ar etninės bendruomenės, kurios nariai jaučia turintys įsipareigojimų ne tik vieni kitiems, bet ir buvusioms bei būsimoms kartoms. Tautos teisė į teritoriją kartais grindžiama Johno Locke‘o principu, nurodančiu, kad žmogus savo darbu įgyja nuosavybę, suardamas ir užsodindamas žemę tampa jos savininku. Tautos turi teisę į teritoriją ne vien todėl, kad ten ilgai gyveno, bet labiausiai todėl, kad jos padidino jos materialinę vertę, sukurdamos miestus, statydamos kelius, kanalus ir katedras, išplėsdamos dirvožemių plotą, drėkindamos pelkes ir t. t. Be to, jos paženklino teritoriją tautos istorija, geografines vietoves apgaubė legendomis, padavimais, kultūrinėmis ir kitomis vertybėmis. Seniai pastebėta, kad „be Gedimino pilies tas kalnas, kuriame jis pastatytas, tebūtų paprasta kalva vaizdingoje vietoje... visa tautos istorija atsispindi krašte, ir kiekviena jo vieta vienaip ar antraip turi istorinės reikšmės“.

Nemažai filosofų skeptiškai vertina tautas, nurodydami, kad nacionalistai dažnai skirsto žmones į savuosius ir „kitus“, tad nuogąstaujama, kad teisės suteikimas tautai galėtų kelti problemų tautinėms mažumoms ir kitataučiams, skatintų etninį valymą. Taigi siūloma teisę į teritoriją suteikti jos gyventojams kaip atskiriems individams, ne kaip tautos nariams. Žmogus yra intymiais ryšiais susijęs su gyvenamąja vieta, ten gyvena jo šeima ir draugai, ten jis dirba, meldžiasi, mokosi, dalyvauja įvairių organizacijų veikloje, prisitaiko prie gamtos sąlygų ir jomis pasinaudoja (Afrikoje neskubama išmokti slidinėti) ir t. t. Kadangi neįmanoma įgyvendinti svarbiausių gyvenimo projektų bei gėrio sampratos be garantijų, kad prievarta nebūsi iškeldintas, žmogus įgyja teisę apsigyventi toje vietoje, kurioje jis yra sukūręs savo gyvenimą, o šią teisę privalo gerbti kiti. Bet teisė į vietą (faktiškai teisė joje nuolat apsigyventi) teritorijoje nėra tapati su visapusiška teise į teritoriją, kuri aprėpia teisę į savo įstatymų galiojimą (jurisdikciją), teisę valdyti gamtos išteklius, – todėl tokie aršūs ginčai kyla dėl kelių mažų salų Pietų Kinijos jūroje, apimantys ir teisę į sienų kontrolę, taigi teisę nustatyti, kas gali ir kas negali įžengti į teritoriją. Visapusiška teisė į teritoriją nesusiklosto vien kartu sudėjus individų teises gyventi joje.

Nepaisant įvairių trūkumų, teorijos, pabrėžiančios tautos teisę į teritoriją, yra patrauklesnės už kitas. Žlugusių ir okupuotų tautų gyventojai išlaiko teisę atkurti politines institucijas, kurios įgalins jas lemti savo likimą. Panašias teises turi ir tautos, niekada neturėjusios savo valstybės, jei jos įtikinamai pasirodo kaip norinčios ir gebančios sukurti savo politinį likimą lemiančias institucijas, – pavyzdžiui, kurdai. Ši teisė nesuteikiama grupei žmonių, kurių nevienija glaudūs kultūriniai ar politiniai ryšiai, nes ji jiems nereikalinga. Tokiu atveju teisė į teritoriją irgi yra nereikalinga, nors jie turi teisę nuolat gyventi toje teritorijoje ir įsigyti joje privačios nuosavybės.

www.nzidinys.lt

Rugpjūčio 18 d. minime Laurą ir Florą ir jų draugus kankinius (II a.)

Lauras ir Floras gyveno II a. - gimė Konstantinopolyje, mirė Ilirijoje (dab. Balkanų vakarinė dalis).

Romos Martirologijoje jie minimi kartu su šventaisiais Prokulu ir Maksimu, su nuorodomis į Ortodoksų šventųjų gyvenimų aprašymus (Sinasarijus) ir Graikų raštus. Lauras ir Floras buvo laikomi broliais, akmenskaldžiais, namų statytojais, Prokulo ir Maksimo mokiniais.

Prokulas ir Maksimas, krikščionys, buvo nukankinti imperatoriaus Adriano (117-138) valdymo metu, todėl broliai nutarė palikti Konstantinopolį (tuo metu vadintą Bizantijumi) ir persikelti į Iliriją, kuri nuo 27 m. e. metų tapo romėnų provincija, kur Ulpiano mieste ėmė tarnauti regiono romėnų vadovui, Licijonui.

Pasakojama, kad Licinijus, imperatoprienės Elpidijos sūnus, jų paprašė pastatyti šventyklą. Darbai buvo baigti laiku, bevykstant statybai, nutiko stebuklas – kai pagonių šventiko Anastazijaus sūnui, kuris dalyvavo statyboje, į akį pateko skeveldra, du broliai stebuklingai jį pagydė. Jaunasis Aleksandras atsivertė į krikščionybę, o po to – ir jo tėvas, Anastazijus, tapo krikščionimi.

Floras ir Lauras, pamatę, kad šventykloje statomos pagonių stabų statulos, suorganizavo krikščionišką procesiją su kryžiumi, ir po to surinko grupę vargšų, su kuriais įsiveržė į šventovę ir sunaikino pagonių statulas.

Visi buvo suimti ir nuteisti, vargšai buvo sudeginti gyvi, tuo tarpu Floras ir Lauras, po apklausos buvo įmesti į gilią duobę ir palaidoti gyvi.

Pasibaigus šimtmečius trukusiems persekiojimams prieš krikščionis, Lauro ir Floro kūnus stebuklingai atrado Ulpiano krikščionys. Pasakojama, kad jų relikvijos buvo saugomos graikų Kristaus Pantokrato vienuolyne Konstantinopolyje.

Jų atributas – palmės šakelė.

Bernardinai.lt

    Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: „Mokytojau, ką gero turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ 
    Jis atsakė: „Kam manęs klausi, kas geras? Tik vienas yra tikrai geras! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“. 
    Tas paklausė: „Kokių?“ 
    Jėzus atsakė: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį“. 
    Jaunuolis tarė: „Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?“ 
    Jėzus atsakė: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“. 
    Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto.

Kiti skaitiniai: Ez 24, 15–24; Įst 32, 18–21

Komentuoja kun.Luciano Sanvito:

Laikytis visko, bet nesilaikyti To, kuris yra Viskas: Kristaus.

Taip pat ir laikydamiesi savo moralės kartais susiduriame su kruopščiai taisyklių besilaikančiais žmonėmis, panašiais į Evangelijoje minimą jaunuolį. Jis sugeba laikytis visų ir kiekvienos mažiausios moralinio elgesio taisyklės, tačiau visa tai jam nepadeda įžengti į Dievo Karalystę, tapusią žmogumi: susitikti su Jėzumi.

Atrodo absurdiška, tačiau įsakymų laikymasis dažnai pameta iš akių svarbiausią ir gyvenime labiausiai reikalingą įsakymą – mylėti.

Taip pat ir tarp mūsų šiandien tenka sutikti daug įsakymus išpildančių, tačiau mažai tikėjimą mylinčių žmonių. Mylėti jiems atrodo ne taip svarbu nei laikytis įsakymų religinėje praktikoje, kur viskas privalu, kur viską reguliuoja teisė ir aukštesnės pareigos, reikalaujančios pagarbos, atodairos, bet mažai meilės.

Laikytis visko ir visų įsakymų, nesugebant pamatyti To, kuris yra Viskas – Jo.

Koks didžiulis paklydimas! Koks liūdnas dalykas!

Šiandienėje religinėje praktikoje dažnai vis dar nugali baimė mylėti, – tiek dėl kitų žmonių nuomonės, tiek ir dėl mūsų pačių nusistatymo.

Laikytis visko, nepastebint Kristaus, – kas iš to?

Iš laChiesa.it išvertė S.Ž.

Evangelijos komentarų archyvas

Šventasis Raštas internete lietuviškai

Dar visai neseniai tik nedaugelis ryždavosi piligriminei kelionei į Santjago de Kompostelą Ispanijoje. Šiandien daugiau nei 200 tūkstančių piligrimų per metus praleidžia po keletą varginančių savaičių šiame kelyje. Tradicionalistai su panieka žvelgia į tokias minias, tačiau jos vis dar atneša didžiulį pelną.

Viduramžiais piligriminės kelionės nebuvo nei prasmės ieškojimas, nei proga kontempliuoti, nei koks nors renginys. Žmonės gyveno tikrais rūpesčiais ir piligrimystės buvo to dalis. Viena vertus, tai buvo tikinčiųjų pasiryžimas kentėti, kita vertus –  Dievui galimybė išganyti. Vienas eina, o kitas gydo – žodžiu, abipusis sandoris.

Panašiai kaip ir elgetos piligrimai nesinešdavo su savimi jokio turto – tik lazdą ir maišelį su kuklia manta ant nugaros bei gertuvę su vandeniu. Jie būdavo kupini nuolankumo ir neretai nuotykių troškimo.

Šventojo Jokūbo kapas Santjago de Komposteloje jau daugiau nei tūkstantmetį buvo piligrimysčių vieta. Ramiais laikais vos tuzinas žmonių ryždavosi jį pasiekti. Kitu metu ten keliaudavo pora tūkstančių.

Tačiau ramūs laikai baigėsi. Pernai daugiau nei 200 tūkstančių žmonių ėjo Šv. Jokūbo keliu. Ir šiemet tie, kurie pelnosi iš piligrimų srautų, ypač trina rankas. Keturi milijonai Vokietijos televizijos žvaigždės Hape‘o Kerkelingo parašytos knygos „Savęs praradimas ir atradimas Santjago kelyje“ egzempliorių buvo parduoti šioje šalyje. Ir tai padarė didžiulę įtaką. Nuo šios knygos išleidimo prieš devynerius metus vokiečiai sudarė didžiausią dalį užsieniečių piligrimų. Pernai, Bažnyčios duomenimis, 16 tūkstančių jų atsivertė. Tai – naujas rekordas. Ir dabar Vokietijos visuomeninė televizija ARD apie tai kuria filmą.

Tačiau ar piligrimų skaičius ir toliau augs? Jei taip, tai kelia klausimų apie šio kelio prasmę ir grasina, jog šis gali tapti tik šiek tiek daugiau nei paprastas kelionių maršrutas. Tai nekelia abejonių dėl potencialios ekonominės naudos vienam skurdžiausių Ispanijos regionų, tačiau nereikia pamiršti ir tūkstančio metų tradicijos.

Saint-Jean-Pied-de-Port  – 769 kilometrai iki Santjago de Kompostelos

Reikalavimas, kad piligrimai būtų neturtingi, išlikęs iki šių dienų. Jie taip pat turėtų apvalyti savo protus nuo žemiškų rūpesčių. Ne visi nūdienos piligrimai laikosi šių įsipareigojimų: ispanai, amerikiečiai ir prancūzai – ne. Tačiau vokiečiai šią kelionę suvokia kaip galimybę išsilaisvinti nuo nereikalingo balasto – labiausiai dvasiškai, tačiau ir materialiai. Jie virsta keliaujančiais asketais, kuriems šis kelias – tai galimybė parodyti savo nuolankumą. Daugelis jų linkę neštis ne daugiau kaip septynių–aštuonių kilogramų kuprines ir maloniai šypsosi tiems, kurių našta sunkesnė. Geriamąjį vandenį jie semia iš kaimo fontanų, puikiai žinodami, kad jis nėra saugus. Savo išmaniuosiuose telefonuose jie ieško vietų kelyje, kur galima nusipirkti pigiausios duonos.

„Esu sutikęs piligrimų, kurie gyvenime turi puikius darbus, tačiau čia keturiese dalijasi vienintelį sumuštinį“, – sako Wimas Koelemeijeris, draugiškas olandas, dirbantis piligrimystės biure Saint-Jean-Pied-de-Porte. Šis miestas ženklina vieno pagrindinių piligriminių maršrutų pradžią, vadinamąjį prancūziškuoju keliu, prasidedančiu Prancūzijoje ir besitęsiančiu 769 kilometrus.

Koelemeijerio biuras yra miesto centre ir jame apsilanko tikrai daug piligrimų, einančių šiuo keliu. Čia jie gauna savo piligrimų pasus, reikalingus apsistoti nakvynės namuose kelionės metu. Pats Koelemeijeris reguliariai ėjo į piligrimines keliones daugiau nei 10 metų. Dabar jam 74-eri.

„Gali sutaupyti visur. Pirkdamas maistą, kavą, nakvynę“, – sako Koelemeijeris. Kiek kainuoja pernakvoti hostelyje? – keturis eurus.

Tačiau piligrimai stengiasi neišlaidauti ne dėl šykštumo. Tai – principas. Neturtas yra laikomas tolygus autentiškumui. Be to, daugelis yra įsitikinę, jog yra „teisinga“ ir „neteisinga“ piligrimystė. Tie, kurie elgiasi „teisingai“, kelionę pradeda šiaurės Pirėnuose, keliauja vien pėsčiomis ir visą kelią įveikia iš karto. Jie keliauja per Šiaurės Ispaniją keturias savaites ir išleidžia mažiau nei 1000 eurų.

Yra ir „tikrieji piligrimai“, kurie eidavo šį kelią dar prieš pasirodant Kerkelingo knygai. Jie nepritaria piligrimų skaičiaus augimui, prisimindami laikus, kai galėjai sutikti tik saujelę keliauninkų, ir vietiniai ūkininkai kviesdavo užkąsti, vaišindavo vynu ir leisdavo pažvelgti į savo pasaulį. „Tikrieji piligrimai“ mena savo patirtą širdį sušildantį ūkininkų svetingumą ir kad visa kelionė į Santjagą nekainuodavusi beveik nieko šių ūkininkų dėka, kurie buvo vieni neturtingiausių žmonių Ispanijoje, tačiau buvo tokie dosnūs. Dabar jie atidaro viešbučius su palydovine televizija.

Seniesiems „tikriesiems piligrimams“ Santjago kelias yra baigtas. Šiandien mažuose kaimeliuose, turinčiuose vos 20 gyventojų, esama suvenyrų parduotuvėlių, prekiaujančių ne tik marškinėliais su Šv. Jokūbo kelio atvaizdais, bet ir  Šv. Jokūbo kelio prezervatyvais. Pakelėse išdygo gazuotų gėrimų automatai su Santjago katedros atvaizdais. Ūkininkai, kurie anksčiau kviesdavo piligrimus pasivaišinti, dabar ragina savo anūkus, tapusius bedarbiais dėl Ispanijos ekonominės krizės, steigti nakvynės namus. Daugelio senųjų piligrimų liūdesiui, Kerkelingas ne tik paskatino piligrimysčių šiose vietovėse bumą, bet sukėlė tikrą pandemiją.

Šiandienos „tikrieji piligrimai“ nesikuklina mūvėti specialias turistų kojines už 190 eurų, neštis itin lengvą miegmaišį už 500, devėti neperšlampančius batus už 250 bei naudotis 400 eurų kainuojančia navigacijos sistema. Tačiau neretai jie atsisako pirkti kavą su pienu, kainuojančią 2 eurus 20 centų.

2013 m. vidutinis piligrimas Santjago kelyje išleisdavo 30 eurų per dieną. Piligrimų išlaidos ir „piligrimystės verslo“ pajamos toliau auga vadinamųjų „apsimetėlių piligrimų“ dėka.

„Apsimetėliai piligrimai“ nakvoja viešbučiuose, jie kreivai žiūri į nakvynės namus su didžiulėmis salėmis, kuriose miegmaišiuose gali miegoti iki šimto žmonių. Jie samdosi taksi, kad šie vežtų jų bagažą  nuo vienos stotelės iki kitos per visą kelią į Santiagą. Labiausiai visus „tikruosius piligrimus“ erzina faktas, jog pakanka įveikti vos 100 kilometrų, kad gautum piligrimo sertifikatą, tokį pat, kokį gauna piligrimai nuėję šimtus kilometrų nuo Saint-Jeano arba netgi Miuncheno ar Berlyno.

Gyvenantys šalia Santjago kelio stebisi, kodėl „tikriesiems piligrimams“ rūpi, kaip kiti gabenasi savo bagažą iš taško A į tašką B, ir klausia: nejau Dievas nenorėtų padėti bedarbiams vairuotojams?

Pamplona – 7005 kilometrai iki Santjago de Kompostelos

Šeši penkiasdešimtmečiai-šešiasdešimtmečiai motociklininkai šviesiomis aptemptomis kelnėmis. Jie – italai, atvykę iš Romos, lydimi autobusiuko su jų daiktais. Ir jie taip pat keliauja į Santjagą. Važiavimas motociklu taip pat laikomas legalia piligrimystės forma, jei įveiktas  atstumas yra bent 200 kilometrų. Paklaustas, kodėl ši kompanija pasirinko tokią kelionę, jos lyderis Pietro ištaria atsakymą, kuris atrodo jau girdėtas. Pasirodo, jie labai nusiminę, kad gali skirti tik savaitę kelionei prie šv. Jokūbo kapo. Ir kadangi tai buvo spontaniškas sumanymas, kitą kartą viskas bus kitaip. Juk gerai sulėtinti tempą, sako jis, skirti laiko apmąstymams. Piano, pianino.

„Kitą kartą mes pradėsime kelionę nuo Romos“, – sako jis. „Ar į Santjagą“, – paklausiu. „Ne, į Aušvicą“.

Žmonės, kurie iš tikrųjų aktyvūs Bažnyčios gyvenime, sudaro mažumą keliaujančiųjų Šv. Jokūbo keliu. Pietro tikrai ne vienas jų. Šiandien Santjago kelyje galima sutikti visko: krikščionių, musulmonų, budistų, sportininkų, senų ir jaunų, storulių bei keistuolių. Čia esama ir vienišų tėvų su vaikais, kūdikių vežimėliuose ir Biblijos grupelių, jojančių ant išsinuomotų mulų. Esama žmonių, kurie keliauja basi, basų ir einančių atbulomis, sėdinčių neįgaliųjų vežimėliuose su deguonies kaukėmis. Tarp jų yra stebinamas skaičius žinančių, kad kelyje mirs. Iš tiesų kelias nužymėtas kryžiais.

Pernai 215 tūkstančių žmonių, įveikusių visą kelią, gavo pažymėjimus, kuriuos išdavė Santjago bažnyčia. Tačiau panašu, kad tokių būta ir daugiau, bet ne kiekvienam pakako kantrybės laukti ilgoje eilėje prie biuro, esančio šalia bažnyčios. Tačiau šis skaičius buvo užfiksuotas įprastais metais. Jei rugpjūčio 25-oji, šv. Jokūbo vardadienis, sutampa su sekmadieniu, tie metai skelbiami šventais. Paskutinį kartą tai buvo 2010-ieji, ir jie sutraukė 270 tūkstančių piligrimų. Kiti šventieji metai bus 2021-aisiais, ir Ispanijos politikai jau teiravosi, ar nebūtų galima paskelbti papildomų šventųjų metų dar iki 2021-ųjų.

O štai 1987-aisiais piligriminę kelionę užbaigė tik 13 žmonių.

Kiekvienas, kuris čia atvyksta, ieško paguodos, ramybės, santarvės ir laiko. Vos po keleto dienų Šv. Jokūbo kelyje ima rodytis, kad dauguma žmonijos savo kasdienį gyvenimą suvokia kaip jų asmeninio laiko vagystę.

Ramybės suradimas

Vyno fontanas Irache – 649 kilometrai iki Santjago de Kompostelos

Norisi tikėti, kad maršruto pabaigoje, tas, kuris jį įveikė, bus pamiršęs, kodėl viso to ėmėsi. Tam labai padeda piligrimų kasdienė rutina. Į ją įeina ir nepatogios naktys piligrimų nakvynės namuose, kadangi visuomet čia kas nors knarkia tarsi grandininis pjūklas. Paprastai žmonės keliasi šeštą ryto, susikrauna savo kuprines ir iškeliauja. Kartais jau veikia pirmosios kavinės, tačiau paprastai iki artimiausios reikia įveikti keletą kilometrų. Dažnai sunkiausia būna pradžioje, tačiau po keleto savaičių įveikti kelio atkarpas fizikai tampa lengviau.

Kelio atkarpas sudaro 20–30 kilometrų. Paprastai jos nueinamos iki ankstyvos popietės. Likusią dienos dalį sudaro įsikūrimas nakvynės namuose, nuospaudų gydymas, prausimasis, skalbimas, poilsis ir apylinkių žvalgymas. Kartais einama į mišias, o vakaras skirtas pokalbiams su kitais piligrimais, sutiktais kelyje. Vakarieniaujama anksti, o dešimtą vakaro nakvynės namuose užgesinama šviesa.

Gyvenimas tampa kur kas paprastesnis. Kai kurie pradeda atsipalaiduoti ir tampa ramesni, kiti – daugiau pastebėti. Pavyzdžiui, patrauklius kitus piligrimus.

Apie Šv. Jokūbo kelią parašyta šimtai knygų ir pasakojimų, tačiau išlieka vieša paslaptis, kad vienas šios piligriminės kelionės traukos aspektų – tai puiki proga ieškoti partnerio. Daugelis žmonių, išsiruošusių į kelionę, yra išsiskyrę ar vieniši arba jiems paprasčiausiai nesiseka meilėje. Jaunimas keliauja pavasarį, vyresni – rudenį. Visa tai primena „interrailing‘o“ (keliavimo už mažiausią kainą lanksčiausiu būdu) fenomeną devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Nerūpestinga, laisva nuotaika, visi dalijasi patirtimi, visi jaučiasi bendraminčiai. Pokalbiai mezgasi lengvai ir visi pradedami panašiai: „Iš kur tu?“, o po vienos kitos vyno taurės – „O kodėl gi tu čia?“

Šiame kelyje net patys didžiausi mizantropai negali išsisukti nuo bendravimo su kitais. Rimtos, gilios diskusijos čia įprastas dalykas, net jei jos prasideda nuo klausimo, kaip geriausiai gydyti nuospaudas.

Piligrimystė vargina, dėl to žmonės tampa pažeidžiamesni, o dėl to ir draugiškesni. Feromonai, fizinės gerovės jausmas, atsirandantis sumažėjus svoriui, ir priverstinė lytinė abstinencijos „daro savo“. Nors sėkmė nėra garantuota, tačiau geriausia prielaida seksualiniam nuotykiui yra puiki fizinė būklė. O einant visą šv. Jokūbo kelią ji „gerinama“ net 769 kilometrus.

To pavyzdys galėtų būti Gibraelis Rowshanzamiras iš Švedijos ir Monika Szabo iš Vengrijos.

Jis – itin patrauklus 30-metis, kuris ne tik artėja prie Santjago, bet ir prie problemos. Ir tai dėl Monikos, gražuolės 29-erių merginos, su viską ištirpdyti galinčia šypsena. Jiedu keletą pastarųjų dienų praleido keliaudami drauge, pasak jų, „dėl to, kad jiems buvo pakeliui“.

Jie ką tik atėjo prie garsiojo Irache fontano. Didžiulis vynuogynas driekiasi palei Šv. Jokūbo kelią Ayegui vietovėje, Navarra provincijoje. 1991-aisiais buvo pastatytas įspūdingas fontanas iš akmens luitų pačioje pakelėje. Užrašas skelbia: „Kviečiame tave atsigerti, bet ne pasigerti; o norėdamas pasiimti vyno su savimi, turi mums palikti grynųjų.“

Akivaizdu, kad piligrimai šio gėrimo kasdien suvartoja po 70 litrų. Netoliese fontano esantis automatas pardavinėja mažas suvenyrines stiklinaites už vieną eurą.

Nuostabus oras, žavinga vengrė mergina ir nemokamas vynas. Kokios problemos? Jis ketina tapti kunigu. Studijuoja teologiją ir jau pabuvo Vokietijos vienuolyne. Jis eina šiuo keliu siekdamas „galutinio aiškumo“.

Miela vengrė paragauja vyno – neblogas, tik truputį per šiltas – ir pažvelgia stirniuko Bembio akimis. Ji ką tik išsiskyrė su savo vaikinu, likusiu tėvynėje. „Ar nori mane nugirdyti?“ – paklausia šypsodamasi. Jis parimsta ant savo kelioninės lazdos. Galbūt klausdamas savęs paties, kodėl ši kerinti vengrė buvo jam siųsta. Kita vertus, kelyje pilna storulių italių. Aišku tik viena – jei yra Dievas, jis turi humoro jausmą. Atrodo, kad vengrei skirta susiremti su visa Katalikų Bažnyčia kovoje dėl Gibraelio. Ir Dievas jai davė visus tam reikalingus ginklus.

Rabanal del camino – 229,5 km iki Santjago de Kompostelos

Pagrindinė komercinė Šv. Jokūbo kelio taisyklė tiems, kurie nori užsidirbti, o čia iš tiesų galima tai padaryti, privalu savo verslu užsiminti pačiame kelyje. Ne netoli jo, ne „čia pat už  kampo“, o tiesiai ant jo. Piligrimai nemėgsta išsukti iš kelio. Vieta yra viskas. Rodos, kad didžiausias piligrimų troškimas – nakvynės namai vos tik įžengus į naują kaimelį.

Idiliškas švarutėlis kalnų kaimelis Rabanal del camino įsikūręs 1000 metrų aikštyje virš jūros lygio, miškingos vietovės viduryje. Jis nederlingas ir uolėtas, tačiau taip pat labai gražus. Negali būti tobulesnės vietos.

„Kiekvienas euras čia uždirbamas iš piligrimų“, – sako tėvas Ksaveras, draugiškas, linksmas ir švelniabalsis vyras. Jis – benediktinų misionierius, atsiųstas iš Sankt Ottilieno vienuolyno, esančio netoli nuo Miuncheno, piligrimų sielovados Rabanalyje tikslais.

Kai praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje prasidėjo piligrimysčių bumas, benediktinai nutarė čia pastatyti vienuolyną. Tėvas Ksaveras ir kitas vienuolis tėvas Pijus nuolat susitinka su piligrimais. Tėvas Ksaveras čia gyvena nuo pat vienuolyno įsteigimo. Jis prisimena pačią pradžią, kai čia gyveno vos viena šeima, o kaimelyje nebuvo pakankamai vandens ir nuolatinės elektros.

Kelias pakeitė ne tik Rabanalį, sako tėvas Ksaveras. Jis jį išgelbėjo nuo išnykimo.

„Nemanau, kad žmonės tebegyventų Rabanalyje, jei nebūtų Šv. Jokūbo kelio. Pirmieji nakvynės namai atvėrė duris tada, kai pradėjo atvykti piligrimai, o vėliau ėmė dygti krautuvėlės ir restoranėliai“, - pasakoja jis.

Šiandien Rabanalis turi 33 gyventojus ir aprūpina darbu netgi daugiau. Čia esama keleto užeigų, kaimiškas viešbutis, penkios krautuvės ir saujelė restoranėlių, įskaitant ir itališką užkandinę. Kaimelis vienu metu gali apgyvendinti 400 piligrimų.

„Kai kurie kaimelio gyventojai kasmet išgalėdavo nusipirkti po naują Audi.“,- tęsia tėvas Ksaveras.

Tačiau situacija pasikeitė ir auga konkurencija. „Jauni ispanai daugiau čia nebeatvyksta, nes juos palaužė krizė. Vietoje jų atvyksta užsieniečiai“,- paaiškina tėvas Ksaveras. „Žmonės uždirba mažiau, nes pasiūla tapo didesnė. Žmonės turi dalintis pajamas. Dabar norint sau leisti nusipirkti naują Audi reikia dvejų metų.“

Tėvas Ksaveras per daug nesijaudina dėl verslo. Net ir priimdamas 400 piligrimų per dieną kaimelis neatrodo perpildytas. Paskutinieji 100 Šv. Jokūbo kilometrų su „apsimetėlių piligrimų“ ordomis, yra kitokie. Tačiau daugumoje kelio atkarpų nekyla didesnių problemų – 400 žmonių išsibarstę 30-yje kilometrų nėra daug.

Tėvą Ksaverą jaudina kita problema. Tai susiję su šiuolaikinių piligrimų interneto poreikiu. „Prieš penkiolika metų prie nakvynės namų būdavo ženklai „Šiltas vanduo“. Šiandien vietoje jų – „Nemokamas internetas“. Kiekvienas žino, kad jei tu neteiki priėjimo prie interneto, piligrimai pas tave neapsistos.“

Tėvui Ksaverui 44-eri. Jis turi išmanųjį telefoną, ir jo niekaip nepavadintum senamadišku. Tačiau su viena išimtimi. Jis neleidžia naudotis internetu savo vienuolyne. Tačiau daugumai piligrimų neturėti internetinio ryšio yra baisiau nei kasdien giedoti lotyniškus mišparus.

Galbūt jis paprasčiausiai pavargęs nuo tipiško piligrimų scenarijaus: kai ateina pertraukėlės metas, pirmas dalykas, kurio jie imasi – tai elektroninio pašto, Facebook‘o tikrinimas bei naujienų skaitymas. Net jei jie tuo metu stovi priešais kvapą užimantį didžiosios Castile Meseta plynaukštės reginį, jiems, atrodo, kur kas svarbesnis dalykas, kad Tonis Krosas palieka FC Bayern Munich komandą dėl Madrido Realo.

Internetas pakeitė piligrimo būdą labiau nei bet kuri suvenyrų krautuvėlė. Palikti kasdienei realybei reikia nemažos drąsos, atgręžti nugarą virtualiam pasauliui yra daugiau nei įstengia bet kuris.  Kai kurie netgi nepastebi, kiek laiko Šv. Jokūbo kelyje jie praleidžia rašydami elektroninius laiškus žmonėms, likusiems namuose.

Palas de Rei – 62 kilometrai iki Santjago de Kompostelos

Amerikiečiai visuomet gali papasakoti geriausių istorijų, taip pat ir Šv. Jokūbo kelyje. Justinas Skeesuckas ir Patrickas Gray‘us – draugai nuo vaikystės. Jie buvo ir pabroliai. Skeesuckas mažiau nei diena vyresnis už Gray‘ų, tačiau tai jam suteikdavo privilegiją prisistatyti merginoms kaip vyresniam ir protingesniam.

Būdamas 16-kos linksmuolis Skeesuckas pateko į autoavariją, kur vos nežuvo. Jam teko vėl visko mokytis iš naujo – atsistoti, apsirengti, rašyti ir piešti. Bet jis niekad nepasidavė – tapo grafikos dizaineriu ir vedė. Tačiau jo liga nepasidavė taip pat.

Prabėgus keleriems metams po avarijos, gydytojai pasakė Skeesuckui, kad ji išprovokavo autoimuninį sutrikimą, kuris, nors ir labai lėtai, bet progresuoja. Liga pamažu jį „suvartoja“, paralyžiuodama vieną kūno dalį po kitos. Galiausiai jis nebegalėjo piešti ir vaikščioti. Tik su didžiulėmis pastangomis jis įstengia pakelti ranką. Liga jį anksčiau ar vėliau nužudys.

2012-ųjų pavasarį, kai Skeesuckas dar galėjo naudotis televizoriaus valdymo pulteliu, jis beieškodamas įdomaus kanalo sustojo ties laida apie Šv. Jokūbo kelią. Pasakotojas kalbėjo, kad daugelis piligrimų tvirtina išgirdę Kelią, šaukiantį juos.

Jis paskambino Patrickui, kuris buvo ir jo kaimynas, šis įdėmiai klausėsi, kaip Justinas pasakojo apie 500 mylių kelionę pėsčiomis daugiausia negrįstais keliais per šiaurinę Ispaniją, Pirėnus – tikrą piligrimystę. Patricko atsakymas tapo šiuo metu kuriamo dokumentinio filmo apie jųdviejų kelionę per kalnus pavadinimu: „Aš stumsiu tave“.

Sunku neatsigręžti kelyje sutikus Skeesucką ir Gray‘ų.  Skeesuckas – ramus, puikus pasakotojas, sėdintis sunkiame neįgaliojo vežimėlyje, ir Gray‘us  - raumeningas vyras trumpais žilais plaukais, stumiantis jį. Skeesuckas drauge su vežimėliu sveria 250 svarų.

Lietingomis dienomis, kai visiems piligrimams kelyje  ne pyragai, vežimėlis klimpsta purve. Tada Gray‘us savo draugą užsimeta ant nugaros ir stumia tuščią vežimėlį. Dėl nuolatinio palinkimo keturias savaites jam išsivystė chroniškas kojų  mėšlungis, o ant krūtinės netikėčiausiose vietose užaugo raumenys.

„Tai geriausias laikas mūsų gyvenime“, – sako dvejetas. Po poros dienų jie pasieks Santjago katedrą, kur jų lauks pastarųjų žmonos. Prie jų prisijungs kiti žmonės, sutikti kelyje.

„Prieš paskutiniąją stačią įkalnę mūsų laukė 17 piligrimų iš 10 šalių. Jie žinojo, kad neapsieisiu be jų pagalbos“, – sako Justinas. Jis nepaliauja pasakoti, kokį  jam tai padarė įspūdį.

Žinoma, jie laikosi dokumentinio filmo režisieriaus, keliaujančio drauge, nustatyto naratyvo. Tai – pasakojimas apie draugystę ir apie tai, kaip apribojimams metamas iššūkis užuot su jais susitaikius.

Ir dar. Kuo daugiau praleidi laiko su jais, tuo labiau įsitikini, kad jie iš tiesų labai nustebę, jog jiems jau beveik pavyko užbaigti kelionę. Ir jie didžiuojasi savimi bei neslepia susižavėjimo, kad kiti piligrimai ryžosi nukrypti nuo savo tvarkaraščių vien tam, kad įsitikintų, ar Justinas Skeeksuckas savo neįgaliojo vežimėlyje sėkmingai juda Santjago link. Justinas ir Patrickas dabar neabejoja, kad Kelias juos tikrai pašaukė.

Santjago de Kompostela

Tad kurgi toji paslaptis? Kodėl tiek daug žmonių kartoja šią kelionę? Kodėl visi skundžiasi komecializacija, tačiau, jei turėtų galimybę dar kartą eitų šiuo keliu? Galbūt todėl, kad Katalikų Bažnyčia, turėdama 2000 metų misionieriavimo patirtį, parinko kelią, kuris tobulai tarnauja dvasinėms reikmėms. Tie, kurie ieško atsakymų į giliausius klausimus, gali džiaugtis lengvai prieinamomis pamaldomis didingose katedrose, trumpais pamokslais, sakomais keletu kalbų, ir grigališkuoju choralu 12 amžiaus romaninėse koplyčiose.

Tačiau Mathias Muelleris, BMW inžinierius, pradėjęs savo kelionę nuo namų ir pasiekęs tikslą lygiai 100 dienų vėliau, abejoja, kad dėl visa ko „kaltas“ tik Kelias. „Tai susiję su laiku, kurį žmonės skiria sau, – tikina jis. – Tai netgi pakeitė tokį žmogų kaip aš.“ Jis turi omeny tokios rūšies žmones, kurie nuolat yra tarsi genami, niekada nepailstantys ir darbą laikantys svarbiausiu dalyku gyvenime. „Norite tiesos? Taip pat galėjau eiti kad ir į Maskvą.“ Tačiau Šv. Jokūbo kelią jis pasirinko dėl jo idealios infrastruktūros. Nors ir tenka susitaikyti su faktu, kad negali rezervuoti vietos nakvynės namuose, tačiau galiausiai viskas susiklosto puikiai. Muelleriui, kuris savo kelionę detaliai ir tiksliai planavo, tai nebuvo lengva. Tačiau vienu metu, kai jau buvo kirtęs Ispanijos sieną, jis viską metė. Tai, ką jis išmoko Kelyje, buvo suvokimas, jog jis gali apsieiti be savo Excel‘io lentelių ar išmaniojo telefono.

Muelleris atsisėda likus keliems šimtams metrų iki kelionės pabaigos. Dar tik 11 valanda ryto, bet jis jaučiasi išsekęs. Nors  vilki  striukę, jam vis tiek šalta, nes jo kūne nebeliko nė gramo riebalų. Jis tvirtina, kad kelionė jį pakeitė ir, jei tik galėtų, eitų toliau. Žmonės, išgyvenę panašų potyrį, tai vadina „piligrimo mirtimi“. Tai įvyksta kelionės pabaigoje, kai suvokiama, kad ji buvo kur kas svarbesnė, nei piligrimas manė šios pradžioje.

Žinoma, Muelleris pastebėjo Šv. Jokūbo kelio komercializaciją, ypač paskutiniajame šimte kilometrų. Kaip ir daugelis kitų jis sako, jog buvo pernelyg įsijautęs, kad tai jį erzintų. Ir nors jis troško pasiekti savo tikslą, taip pat ir jautė pagundą perskaityti tuos 150 elektroninių laiškų, kasdien jį pasiekiančių iš namų. Jis teigia, kad kelionė jį išmokė, jog paprastai niekas nėra taip svarbu, kaip atrodo, o ypač jei tai jus pasiekia elektroninių laiškų forma.

Muelleris įsitikinęs, kad augantis piligrimų skaičius šv. Jokūbo kelyje šio nesunaikins. Kaip ir slidinėjimo komercializacija nesunaikino slidinėjimo. Paprasčiausiai šie dalykai yra pernelyg geri.

Tol, kol gyvename tokiame skubančiame pasaulyje, Kelias nepraras savo traukos. Tol, kol Šv. Jokūbo kelias galės būti vieta, kur žmonės gali eiti ir bendrauti taip, kaip ir turėtų – akis į akį. Nūdienos pasaulis yra toks, kuris kuria poreikius. Savo knyga Hape‘as Kerkelingas vartotojus pavertė piligrimais. O Šv. Jokūbo kelias juos paverčia mokiniais.

Parengė Jurga Žiugždienė

Bernardinai.lt

Aplinkosaugos klausimas iki šiol lieka gan retas ir neprioritetinis Bažnyčios diskurse. Nors ekologija ir paminima keliuose dokumentuose, tačiau apie ją kalbama daug rečiau nei apie socialinius ar bioetikos klausimus.

2013-ųjų pabaigoje sužinojome, kad popiežius Pranciškus nutarė antrąją savo encikliką paskirti aplinkos apsaugos temai. Ta proga norisi atsigręžti į mūsų, kaip krikščionių, santykį su kūrinija ir padiskutuoti, kokius kasdienius įpročius keisdami galėtume prisidėti prie jos išsaugojimo.

Apie darnų žmogaus santykį su gamta, jos vertę, kasdienius pasirinkimus ir asmeninę patirtį kalbamės su Botanikos instituto mokslo darbuotoja daktare Dalyte Matulevičiūte ir mažesniuoju broliu kunigu Evaldu Daruliu OFM, daug metų priklausančiu Europos skautų judėjimui.

Dr. Dalytė Matulevičiūtė Evgenios Levin nuotrauka

Abudu daug laiko praleidžiate gamtoje. Ką jums reiškia gamta, kaip ją apibūdintumėte? Kur joje sutinkate Kūrėją?

Dalytė. Dirbant dažniausiai lieka labai mažai laiko apsidairyti aplinkui, nes turime atlikti konkrečias užduotis, o vasara trumpa. Bet kai truputį pabėgu nuo „konvejerinio“ darbo ir apsidairau, tada iš tiesų pajuntu ramybę, žaviuosi kūrinijos tobulumu ir visas vargas darbe, fiziniai sunkumai atsiperka. Nepaprastą pasitenkinimo jausmą patiriu tada, kai patenku į žmogaus nesutrikdytą aplinką. Ypač jeigu būnu viena gražiame miške, pelkėje ar pievoje, apima jausmas, kad Kūrėjas čia pat ir galiu su juo kalbėtis. Jaučiu artimą ryšį, galiu užduoti klausimą ir girdžiu, jog Jis man šnabžda atsakymą.

Ir patį Kūrėją suradau per Jo kūriniją. Gana ilgai buvau netikinti, pradėjau galvoti apie Dievo egzistavimą tik universitete, tos mintys atsirado todėl, kad pamačiau, kaip gamtoje viskas sudėtinga. Kiekviena organizmo ląstelė yra labai sudėtinga sistema, joje vyksta nesuskaičiuojama daugybė įvairiausių fiziologinių procesų, o ką jau kalbėti apie organizmą, kuris yra tų procesų visuma, ir apie santykius tarp organizmų, ryšius ekosistemoje ir tarp atskirų ekosistemų. Pamačiau, jog yra sudėtinga sistema, kur viskas tobulai funkcionuoja, o mūsų protas gali aprėpti tik mažytę to dalelę. Tada ir pradėjau galvoti apie Protą, kuris yra mums neaprėpiamas.

Galų gale mokslas yra išaiškinęs daug dalykų, galima atrasti ryšį tarp DNR gabaliuko, kuris koduoja tam tikrą savybę, ir to, kaip tame gabalėlyje užkoduota informacija realizuojasi. Galime nubraižyti schemas, kas tą informaciją nuskaito, kur ji nukeliauja, kokie fermentai dalyvauja tame procese, kokie susidaro šalutiniai produktai. Tačiau yra tokių klausimų, kur mokslininkai yra bejėgiai ir tik skėsčioja rankomis. Pavyzdžiui, elementarus klausimas: kodėl klevo lapas yra tokios formos? Nėra jokio ryšio tarp užkoduotos DNR informacijos ir jos galutinio rezultato. Tada vieni sako, kad čia neįmenama paslaptis, o kiti tai priskiria Kūrėjo vaidmeniui. Pamažu supratau, kad yra Kažkas daugiau už mus, ir mes esame tik kūriniai. Kai kas sako, kad tikėjimas ir evoliucijos teorija nesuderinami dalykai, bet aš čia nematau jokių prieštaravimų, nes viskas gražiai dera. Prieštaravimų kyla dėl neteisingos interpretacijos ir nenoro pažvelgti į esmę.

Br. Evaldas. Išgirdęs žodžius „kur joje sutinkate Kūrėją“, prisimenu savo „ilgąjį kelią“. Esu Europos skautas, o skautų judėjime, prieš tapdamas roveriu, vaikinas turi pereiti vadinamąjį „ilgąjį kelią“. Apie tris paras reikia eiti miškais nurodytu maršrutu ir kelyje sukurti maldą. Pamenu, kad mano maldoje buvo toks sakinys: „Ačiū Tau, Viešpatie, už kūriniją – nuostabų Tavo veidą.“ Gamta man yra paties Dievo, Kūrėjo veidas. Būdamas gamtoje, bandau išgyventi ir pajausti, kaip aš kartu su gyvūnais, žolėmis, medžiais išpažįstu Atpirkėją, kuris yra išganęs mane ir kūriniją.

Kaip įvardytumėte žmogaus vietą ir vaidmenį visos kūrinijos, gyvosios ir negyvosios gamtos, kontekste ir kokie tarpusavio ryšiai mus sieja?

Dalytė. Esame tik kūriniai. Ir tais atvejais, kai žmogus įsivaizduoja esąs valdovas ir bando viską pertvarkyti pagal savo ribotus sugebėjimus, rezultatai būna apverktini, sutrikdyta ekologinė pusiausvyra, tokių pavyzdžių turime daugybę. Kūrinija yra tobula ir tik mes, įsikišdami, įsivaizduodami, kad viską žinome ir mokame, tą harmoniją sugriauname. Kai būnu žmogaus veiklos paveiktoje aplinkoje, apima gailestis ir pradedu galvoti, kaip ji toliau vystytis, kas su šia ekosistema bus ateityje.

Įsivaizduoju, kad mes, kaip vienas iš Dievo kūrybos objektų, tebesame tobulinami ir į visą kitą kūrinijos dalį turime žiūrėti pagarbiai, elgtis su ja protingai, nesistengdami valdyti, o taikiai sugyventi, išlaikant tarpusavio santykių harmoniją tiek su gyvąja, tiek negyvąja aplinka.

Kartais mes, galvodami, kad kažkoks organizmas būtinai turi būti naudingas, pamirštame, jog organizmas, kuris mums atrodo nereikšmingas, gamtoje atlieka svarbų vaidmenį. Tik išnykus rūšiai pamatome, kad kažkas sutriko. Tada pastebime, jog sutriko dėl to, kad išnyko viena rūšis, atlikusi tam tikrą vaidmenį. Lietuvoje taip pat yra augalų, apie kuriuos kalbame būtuoju laiku. Gamtoje tarpusavio ryšiai yra itin glaudūs, ir jeigu juos nutrauki – viskas griūva.

Br. Evaldas. Manau, kad ryšys turėtų būti labai pagarbus. Kad eidamas per pievą suvokčiau, jog ji kaip kilimas, esantis mano namuose. Neturiu žvelgti į aplinką kaip į šiukšlyną, lyg galėčiau bet kur išspjauti kramtomąją gumą arba norėti gamta pasinaudoti. Pavyzdžiui, nusiskinsiu sau grožį, bet jis teišgyvens keletą akimirkų. Kai žmogus eina palei ežerą ir nusiskina augančią leliją, ji labai greitai nuvysta. Lygiai taip pat staigiai kambaryje žūva ir žibuoklė. Manau, kad atėjęs į gamtą, žmogus turi mokėti džiaugtis esamu grožiu ir palikti jį visiems.

Aplinkosaugos klausimas iki šiol lieka gan retas ir neprioritetinis Bažnyčios diskurse. Nors ekologija ir paminima keliuose dokumentuose, tačiau, lygindami šios temos dažnumą su skurdo, socialiniais, žmogaus teisių klausimais, matome visai kitą intensyvumą ir svorį. Aplinkosauga lieka šalia didžiųjų iššūkių sąrašo. Kaip manote, kokios to priežastys?

Br. Evaldas. Gal paprasčiausiai apie tai nėra daug galvojama. Bažnyčia pirmiausia kreipia dėmesį į žmogų ir jo evangelizaciją, nors manau, kad žmogus, tobulėjantis ir einantis Dievo pažinimo keliu, naujai atranda ir santykį su kūrinija. Tai neatsiejami dalykai. Negaliu sakyti, kad einu šventumo keliu arba išgyvenu gilią maldą nepatirdamas, jog esu kūrinijos dalis.

Dalytė. Čia nėra vienareikšmio atsakymo. Mano manymu, trūksta kunigų, kad jie aprėptų visas sritis. Jeigu vienas kunigas turi aptarnauti dvi–tris parapijas, jis negali persiplėšti. Įsivaizduoju, kad panašiai yra ne tik parapijose, bet ir kituose Bažnyčios hierarchijos sluoksniuose. Paprasčiausiai dėmesys kreipiamas į skaudžiausius, tuo metu degančius reikalus, o visko aprėpti neįmanoma.

Jeigu žmonių skaičius būtų mažesnis ir taip dramatiškai neaugtų, būtų galimi harmoningi santykiai. Žmogus gamtai didelės žalos nepadarytų, jei imtų tiek, kiek jam reikia būtiems poreikiams, o gamta atsinaujintų ir viskas vyktų harmoningai. Kai žmonių skaičius yra didelis, tenka ieškoti kompromisų, bet jie turi išlaikyti tam tikras ribas, nes beatodairiškai eikvodami išteklius tuoj liksime dykumoje. Verslas visada nori daug, bet reikia pagalvoti (ir čia ne vien tik tiems, kurie užsiima politika, bet ir kiekvienam iš mūsų), ką galiu padaryti, kad nebūtų gamybos vien dėl pinigų – ne dėl žmonių aprūpinimo reikalingais daiktais ir maistu, bet grynai siekiant didesnio pelno.

Kita išeitis būtų tolygiau paskirstyti tai, ką turime. Ne naujiena, kad turtingosios šalys dalį maisto išmeta. Tai mūsų moralės problema. Žinoma, viskas susiję su pinigais, nes neapsimoka maisto perteklių kažkur vežti ir pigiai parduoti. Bažnyčia taip pat gali daryti įtaką, kad būtų teisingiau paskirstomi ištekliai.

Katalikų Bažnyčios katekizmas pareigą saugoti ir gerbti kūriniją sieja su septintuoju Dievo įsakymu „Nevok“, nes gyvūnai, augalai ir negyvoji gamta iš prigimties yra skirti buvusios, esamos ir būsimos žmonijos bendrajai gerovei (2415). Kaip biologė ir gamtininkė, pateikite pavyzdžių, kokiu savo kasdieniu elgesiu vagiame ir žalojame bendrąjį gėrį. Kokius savo kasdienius įpročius turėtume deramai apsvarstyti?

Dalytė. Viena iš didžiulių problemų, prie kurios kiekvienas prisidedame, yra atliekos. Apie tai, kad rūšiuoti būtina, jau daug kas kalba. Aš noriu pakalbėti apie vartojimo kultūrą. Mes dažnai susižavime reklamomis, kurios ragina pirkti. O jeigu dar paskelbiama akcija, tai reikia ar nereikia susigundome maža kaina. Vėliau apsižiūrime, kad tas daiktas stovi nenaudojamas. Pabuvęs sandėlyje, jis galiausiai nukeliauja į šiukšlių konteinerį. Tikrai ne vienam taip nutinka. Aš ir pati pamatau, kad galėjau kai ko nepirkti. O tam produktui pagaminti buvo naudojami ir ištekliai, ir energija, galų gale gamybos proceso metu susidarė daug atliekų ir šalutinių produktų, kurie teršia aplinką. Pirmiausia reikia apriboti savo norus ir pasverti, ar tikrai mums kai kurių dalykų reikia.

Kita sritis, kur galime labai prisidėti savo elgesiu, – tai vengti visokių vienkartinių daiktų. Tokie panaudoti daiktai iškart patenka į konteinerius, kurie prisipildo nepaprastai greitai. Gaila, kad po vieno panaudojimo, ypač kalbu apie vienkartinius indus, atsiranda kalnai šiukšlių. O ta mada naudoti vienkartinius indus plinta kaip kokia epidemija. Dabar nuolat matau žmonių, gatvėse geriančių kavą iš vienkartinių puodelių. Žinoma, tai patogu, bet man gaila, kad tas puodelis papildo atliekų, ir dažniausiai nerūšiuojamų, kalną. Plastikas ilgai nesuyra, o jam yrant susidaro nuodingos medžiagos, kurios patenka į mūsų gruntinius vandenis.

Arba kitas dalykas – labai patogu nusipirkti butelį vandens. Jį išgeri ir butelį išmeti. Čia vėl matau madą, nes daugelyje Lietuvos miestų būtinybės pirkti vandenį nėra, kadangi vanduo tikrai geras. Vilniuje vanduo yra labai puikios kokybės, daug geresnis nei parduodamas buteliuose. Žinoma, yra vietovių, kur gręžinių vanduo geležingas, turi nemalonų kvapą ir skonį, bet tokių vietovių mažuma.

Dar norėčiau pakalbėti apie buityje naudojamus gaminius. Dažnai norime sukurti gražią aplinką, tam tikrą dvasinį patogumą ir nepagalvojame, kiek tai kainuoja pinigine išraiška ir poveikiu aplinkai. Pavyzdžiui – spalvotos servetėlės. Jos tartum gražiau papuošia stalą ir pasitarnauja kaip akcentas prie kitų serviravimo komponentų. Bet jei pamąstytume, ar tas servetėles mums sveika naudoti? Tikrai nemanau, kad servetėlėms naudojami dažai tokie ekologiški, kad nekenkia sveikatai, kai jomis valomės burną, dedame ant jų maistą… Antra – nuspalvintos servetėlės yra nerūšiuojamos ir nukeliauja tiesiai į sąvartyną. Vadinasi, jų dažai patenka į gruntą. Taip pat ir gaminant pačius dažus susidaro daug kenksmingų medžiagų. Reikėtų pagalvoti, jog tas grožis žaloja aplinką, ir galbūt pasirinkti paprastas baltas servetėles. Juo labiau nesuprantu spalvoto tualetinio popieriaus naudojimo. Kartą specialiai suskaičiavau, kad tualetinis popierius su gėlytėmis kainuoja apie 20 proc. brangiau nei paprastas rulonėlis, o dar papildomai teršia aplinką. Visgi toks popierius gaminamas, o gaminamas todėl, kad mes jį perkame.

Br. Evaldas. Kartais vien tik dėl grožio, pinigų ar pastato visiškai nepagalvodami sužalojame kūriniją, pažeidžiame ekosistemą. Pateiksiu vieną pavyzdį. Minijos upe vasaros savaitgaliais plaukia labai daug baidarių. Dėl jų gausos paukštelis tulžys nebesugeba išmaitinti jauniklių ir per vieną savaitgalį išgaišta visi paukščiukai. Tada populiacija migruoja į kitą vietą. Kartais tokie nekalti ir paprasti dalykai labai keičia esamą vietovę ir turėtume atkreipti į juos dėmesį.

Pasak KBK, Pasaulio „valdymas“, Dievo pavestas žmogui nuo pat pradžios, pirmiausia žmogui reiškė paties savęs apvaldymą. Kaip reikėtų šį teiginį perkelti į realų gyvenimą? Koks savęs apvaldymo santykis su vartojimu ir gamtos apsauga?

Br. Evaldas. Galbūt jis turėtų būti kaip istorijoje apie izraelitus, kurie rinko maną su Moze keliaudami per dykumą. Mozė perdavė Viešpaties nurodymą – pasiimkite manos tiek, kiek galite suvalgyti, o ne tiek, kad užtektų rytojui ir kitai dienai. Lygiai taip pat turėtume elgtis su gamta. Dabar dažnai imame ir imame jos išteklius negalvodami apie tai, kiek pačiam asmeniškai reikia. Pavyzdžiui, ateina pavasaris ir iš beržų pradeda bėgti sula. Galiu laikyti pakabintą kibirėlį tol, kol ji bėga, arba atsigerti savaitę ir vėliau beržą palikti ramybėje, nes mano organizmui tų medžiagų jau užtenka. Visur turi būti saikas, o kad būtų saikas, žmogus turi paimti tiek, kiek reikia.

Kartą, kai su tėveliu nuvažiavome į kaimą ir skynėme nuo obels obuolius, tėtis neleido rinkti jų nuo žemės. Jis sakė, kad tai, kas guli ant žemės, yra gyvūnų arba žmonių, neturinčių ko valgyti. Jeigu žmogus ateis į mano asmeninį sodą pasiimti ant žemės nukritusio obuolio, jis nevogs, nes tai, kas nukritę ant žemės, priklauso visiems.

Paprastai nemąstome apie vieną ar kitą problemą, kol nepatiriame jos padarinių. Galbūt panašiai yra ir su aplinkos apsauga – kol komunalines atliekas kiekvieną savaitę kažkur išveža, kol iš čiaupo teka švarus vanduo, o Baltijos jūroje galime netrukdomi maudytis, atrodo, kad aplinkosaugininkai dėl klimato kaitos ir užterštumo sutirština spalvas. Kokių galėtumėte pateikti sąsajų tarp mūsų elgesio su gamta ir pasekmių mums, o ne tiek pačiai gamtai?

Dalytė. Tos spalvos gamtosaugininkų nėra taip jau smarkiai sutirštintos, o maudynės Baltijoje ne visada būna malonios būtent dėl taršos. Prisimenu vieną ekspediciją Pajūrio regioniniame parke. Su kolege dirbome Palvėje. Kaitra buvo sunkiai pakeliama – ne tik negailestingai svilino saulė, bet ir smėlis alsavo karščiu. Čia pat, už apsauginio kopagūbrio, ošė jūra, gundydama palaiminga gaiva. Bet pirmoji darbo pertraukėlė baigėsi nusivylimu – įšokusios į bangas atsigaivinti pajutome prie kūno kimbančius siūlinius dumblius. Jų buvo tokia gausybė, kad iš vandens išėjome žalios nuo prilipusių maurų. Pašilusiame vandenyje dumbliai suvešėjo todėl, kad jis buvo gerai „patręštas“. Buvo akivaizdu, iš kur teršalai – kelias dienas iš pietų pūtęs vėjas ne tik kaitino orą, bet ir nuo Klaipėdos atplukdė biogenų prisotintą vandenį. Todėl jautėmės lyg būtume išsimaudžiusios nuotekų kanale.

Teršalai greitai sklinda ne tik vandenyje, bet ir dirvožemyje – su vandens srautais į dirvas patenka įvairių teršalų iš netinkamai tvarkomų sąvartynų ar savavališkai šalinamų atliekų sankaupų. Juos papildo gausiai naudojamų pesticidų likučiai ir su trąšomis patenkantys sunkieji metalai. Visa tai per mitybines grandines pasiekia mūsų organizmus. O kur dar pramoninė ir transporto tarša.

Padidėjęs vėžinių ligų skaičius yra neabejotinai susijęs su mūsų aplinkos sveikatos pablogėjimu. Ne tik makroaplinkos, bet ir mūsų namų aplinkos. Buityje naudojame daugybę cheminių medžiagų, kurias vėliau įkvepiame, kartais į mūsų organizmą jos patenka nuo užterštų rankų, indų ar kitų daiktų. Taip pat literatūroje radau duomenų, kad daugybės alerginių ligų priežastis yra būtent dabar plačiai tiek maisto pramonėje, tiek buitinės chemijos priemonėms gaminti naudojamų sintetinių aromatų pasekmė.

Vakarų Europą pastaraisiais metais dažnai niokojantys potvyniai neabejotinai yra žmogaus bandymo patobulinti gamtą rezultatas – ištiesinus upių vagas, po smarkių liūčių vanduo nelieka aukštupyje ir vidurupyje, o su didžiule jėga veržiasi į žemupį, kur užtvindo didelius plotus.

Benediktas XVI žinioje Pasaulinės taikos dienos proga (2010 m.) teigė, kad Bažnyčia „pagrįstai nesileidžia į specifinius techninius sprendimus“, o koncentruojasi į santykį tarp Kūrėjo, žmogaus ir kūrinijos“. Taip pat ir Dogminėje Konstitucijoje Lumen gentium rašoma, kad uždavinį saugoti ir tausoti kūriniją turi vykdyti visi, bet pagrindinis vaidmuo čia tenka pasauliečiams. Ką, jūsų nuomone, tokio apčiuopiamo mes, pasauliečiai, galėtume ir turėtume daryti?

Br. Evaldas. Tie dalykai labai asmeniniai, pradedant nuo pačios mažiausios šiukšlės išmetimo į lauką, nulaužtos šakelės, nuskintos gėlės, nuspirto grybo. Visi turi teisę augti. Atrodo, jeigu gyvatė nuodinga, vadinasi, ją reikia sunaikinti. Tai netiesa, nes ir ji reikalinga. Netgi uodai reikalingi. Aišku, kai mums kanda, spontaniškai jį nubaidome ar užmušame, bet kiekvienas kūrinys, ar jis nuodingas, ar plėšrus, ar valgomas, ar nevalgomas, turi savo paskirtį ir kažkam yra reikalingas.

Miestas yra daug daugiau nei miške skruzdėlynas. Esame sukūrę ištisą infrastruktūrą: šiluminius ir elektros tinklus, gatvių sistemą. Visa tai jau yra mūsų invazija. Paimkime kaip pavyzdį kelią. Jis yra labai reikalingas, o lygi asfalto danga tausoja automobilius. Tačiau kai kurie vabzdžiai skrisdami atsitrenkia į pastatų langus ir nukrenta nugarėlėmis ant žemės. Dėl lygios asfalto dangos jie nesugeba atsiversti ant kojų ir taip dirbtinai lygi danga jiems tampa mirties priežastimi. Gamtoje ant žemės visada yra akmenukas, šiaudas ar koks lapelis ir vabalai gali atsiversti. Eidami gatve ir pamatę aukštyn kojomis gulintį vabalą turėtume jį atversti.

Gyvendami mieste turime labai daug būdų rūpintis aplinka. Pavyzdžiui, taupiai naudoti vandenį, dujas, stengtis nevažinėti automobiliu po vieną, įvertinti, kiek elektros prietaisų vienu metu naudojame kambaryje, ir ar jie visi yra reikalingi.

Jeigu važiuodami automobiliu pamatome nutrenktą žvėrelį, turėtume nepalikti jo ant kelio dangos, kad kiti vairuotojai ir toliau važiuotų jam per galvą. Kiekvienas vairuotojas turėtų vežiotis vienkartines pirštines, kuriomis pagarbiai nukeltų žvėrelį ir padėtų ant žemės. Daug dalykų būtų galima kalbėti ir ieškoti, kokiu būdu ugdytis pagarbą gamtai ir gyvybei, nes ji yra Dievo sukurta.

Dalytė. Iš tiesų popiežius labai išmintingai vertina šią situaciją. Techninius aplinkosaugos klausimus tikrai turi spręsti specialistai, net ne politikai. O jeigu jau sprendžia politikai, jie turi remtis specialistų rekomendacijomis. Bet nesutikčiau, kad Bažnyčia čia negali prisidėti. Vis dėlto visas pasaulis yra Dievo kūrinys, jeigu Bažnyčia ragintų savo meilę Dievui išreikšti per pagarbą Jo kūrinijai, manau, rezultatai būtų apčiuopiami. Išties, ar galime kalbėti apie meilę Dievui, jeigu negerbiame Jo kūrinių?

Galėtų būti daugiau socialinės reklamos šiais klausimais, o Bažnyčia, dalyvaudama aiškinant kiekvieno mūsų santykį su kūrinija ir Kūrėju, padėtų žmonėms suvokti jų atsakomybę ir ugdytų pagarbą kūrinijai iš meilės Kūrėjui.

Ponia Dalyte, galbūt turite savo mylimus šventuosius, kurie jums, kaip gamtininkei, yra pavyzdžiai?

Man, kaip biologei, labai artima palaimintoji Hildegarda Bingenietė ir, žinoma, šventasis Pranciškus Asyžietis, jo santykis su visa kūrinija. Hildegarda buvo Dievo apdovanota daugeliu dalykų. Pirmiausia palaimintąją pažinau per jos knygas, vaistinių augalų aprašymus ir jų taikymą gydymui. Hildegarda man atrodė kaip labai daug pasiekusi botanikė. Ir tik vėliau sužinojau, kad ji buvo vienuolė, kuri sugebėjo suderinti daugybę veiklų, būti ir kompozitore, ir teologe. Ji buvo geras Dievo įrankis.

Broli Evaldai, esate pranciškonas, šv. Pranciškaus Asyžiečio, kuris žinomas kaip taikos nešėjas ir kartu kaip ekologų dangiškasis globėjas, pasekėjas. Popiežius Benediktas XVI šias dvi jo savybes puikiai sujungė sakydamas: jei nori puoselėti taiką, saugok kūriniją. Kuo ypatingas buvo šventojo santykis su kūrinija?

Šv. Pranciškus eidamas keliu ir pamatęs nukritusias susikryžiavusias medžio šakeles prisimindavo ir pagarbindavo Viešpaties Jėzaus kryžių. Suskeldėjusios uolos, sakydavo Pranciškus, suskilo tada, kai mūsų Išganytojas mirė ant kryžiaus.

Jis kalbėdavosi su kūrinija, paukščiais, gėlėmis. Pranciškus negalvojo, kad gėlė jam atsakys, bet, kalbėdamas gėlei, kalbėjo Kūrėjui į ausį, tai buvo vienas iš jo maldos būdų. Jam žydinti gėlė buvo ta, kuri garbina Dievą savo grožiu. Gyvenantį ant La Vernos kalno šv. Pranciškų sakalas pažadindavo maldai ir atnešdavo duonos.

Visa tai galima apibendrinti vienu sakiniu, kad šventajam Pranciškui sukurta Žemė – tai paties Dievo atvaizdas, Jo darbas, kurio dalis yra ir jis pats. Mes sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tad kaip Dievas myli pasaulį, taip meilė pasauliui turi kilti ir iš žmogaus.

Kalbino Monika Midverytė OFS

Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

Pranešimas, perskaitytas 2014 m. gegužės pradžioje Norfolke, Virdžinħos valstħoje, vykusioje konferencħoje „Pabudimas: namų Bažnyčia“. Perspausdinta iš zenit.org.

Savo pranešimą suskirsčiau į tris dalis. Pirmoje aptarsiu pirminį Dievo planą santuokos bei šeimos atžvilgiu ir tai, kaip jis buvo įgyvendinamas Izraelio istorijoje. Antroje dalyje kalbėsiu apie Kristaus atliktą atnaujinimą ir kaip tai buvo aiškinama ir įgyvendinama Naujojo Testamento krikščionių bendruomenėje. Trečioje pamėginsiu pagvildenti, kuo biblinis Apreiškimas galėtų prisidėti prie santuokai bei šeimai šiandien iškilusių iššūkių įveikimo.

I. Santuoka ir šeima: dieviškasis planas ir žmogiškasis jo įgyvendinimas Senajame Testamente

Dieviškasis planas

Žinome, kad Pradžios knygoje apie žmonių poros sukūrimą pateikiami du skirtingi pasakojimai, kylantys iš dviejų skirtingų tradicijų – jahvistinės (X a. pr. Kr.) ir vėlesnės, „kunigiškosios“ (VI a. pr. Kr.). Pasak kunigiškosios tradicijos (Pr 1, 26–28), vyras ir moteris sukurti vienu metu, ne vienas po kito.

Buvimas vyru ir moterimi susijęs su buvimu Dievo paveikslu: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos.“ Pirminis vyro ir moters sąjungos tikslas – būti vaisingiems ir pripildyti žemę. Pasak jahvistinės tradicijos (Pr 2, 18–25), moteris buvo paimta iš vyro; dvi lytys sukurtos tam, kad žmogus nebūtų vienas: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.“

Susivienijimo aspektas pabrėžiamas labiau nei dauginimosi: vyras „glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“. Kiekvienas yra laisvas savo paties ir kito lytiškumo atžvilgiu: „Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos.“ Nė viename pasakojime neužsimenama apie moters pavaldumą vyrui iki nuodėmės: abu yra visiškai lygūs, nors, bent jau jahvistiniame pasakojime, vyras yra tas, kuris imasi iniciatyvos. Šį dieviškąjį lyčių skirtybės „išradimą“ man įtikinamiausiai paaiškino ne koks nors Biblijos žinovas, bet poetas – Paulis Claudelis:

„Kadangi buvo išdidus, nebuvo jokio kito būdo priversti jį suvokti savo artimą, kaip tik tą artimą pristatant kūno pavidalu. Nebuvo jokio kito būdo priversti jį suvokti priklausomybę, varganumą bei stygių, kaip tik per pavaldumą kitos, skirtingos būtybės dėsniui, tiesiog per tai, kad ji egzistuoja“. Atsiverti priešingai lyčiai yra pirmasis atsivėrimo kitiems, artimui ir Kitam, kuris yra Dievas, žingsnis. Santuoka gimsta lydima nusižeminimo ženklo; tai – priklausomybės ir todėl savojo kūriniškumo pripažinimas.

Pamilstant moterį ar vyrą atbaigiamas radikaliausias nusižeminimo aktas. Tai – tapimas elgeta ir sakymas kitam asmeniui: „Man savęs neužtenka, man reikia tavęs.“ Jei, pasak Schleiermacherio, religijos esmė yra priklausomybės nuo Dievo jausmas (Abhängigkeitsgefühl), tai žmogaus lytiškumas – pirmutinė religijos mokykla.

Ligi šiol gvildenome Dievo planą. Vis dėlto likusio Biblijos teksto neįmanoma paaiškinti neatsižvelgiant, be to, ir į pasakojimą apie nuopuolį, pirmiausia į tai, kas sakoma moteriai: „Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, – skausme gimdysi vaikus, – bet aistringai geisi savo vyro, ir jis bus tavo galva“ (Pr 3, 16).

Vyro valdžia moteriai yra ne Dievo plano, bet žmogaus nuodėmės dalis; šiais žodžiais Dievas tai numato, bet tam nepritaria.

Įgyvendinimas istorijoje

Biblija – žmogiškoji ir dieviškoji knyga ne tik todėl, kad jos autoriai yra Dievas ir žmogus, bet ir dėl to, jog joje kalbama, visur įaudžiant tai į tekstą, apie Dievo ištikimybę ir žmogaus neištikimybę. Tai ypač akivaizdu, kai Dievo planą santuokos ir šeimos atžvilgiu lyginame su tai, kaip jis buvo įgyvendinamas išrinktosios tautos istorijoje.

Naudinga įsisąmoninti žmogaus trūkumus ir nukrypimus – tada mūsų per daug nestebins tai, kas aplink mus dedasi šiandien, ir tai rodo, kad santuoka ir šeima yra institucijos, kurios, bent praktikoje, laikui bėgant rutuliojasi, kaip ir bet kuris kitas socialinio ir religinio gyvenimo aspektas.

Anot Pradžios knygos, Kaino palikuonis Lamechas pažeidžia monogamijos įstatymą vesdamas dvi žmonas. Visuotiniame to meto sugedime Nojus su savo šeima atrodo tarsi išimtis. Patys protėviai Abraomas ir Jokūbas turėjo vaikų iš kelių moterų.

Mozė leidžia praktikuoti skyrybas, Dovydas ir Saliamonas laiko ištisus moterų haremus. Vis dėlto nukrypimų, kaip visada, dažniau pasitaiko aukštesniuose visuomenės sluoksniuose nei liaudyje, kur pradinė monogaminės santuokos idėja tikriausiai liko norma, o ne tapo išimtimi.

Norėdami pažinti santykius bei šeimos vertybes, kurių laikytasi ir kuriomis gyventa Izraelyje, žvilgsnį galime mesti į Išminties raštiją – Psalmyną, Patarlių ir Siracido knygas. Jos mums padeda labiau nei Istorinės knygos (kuriose kaip tik dominuoja vadovai). Jose pabrėžiama santuokinė ištikimybė, atžalų auklėjimas ir pagarba tėvams.

Pastaroji vertybė yra vienas iš Dešimties įsakymų: „Gerbk savo tėvą ir motiną.“Nukrypimu nuo pradinės idėjos galima laikyti pamatinę santuokos sampratą Izraelyje labiau nei konkrečius individualius nusižengimus. Pagrindinė atžanga susijusi su dviem svarbiausiais momentais. Pirmas yra tai, kad santuoka iš tikslo virsta priemone.

Apskritai Senajame Testamente santuoka laikoma „patriarchaline valdžios struktūra, pirmiausia skirta klanui išsaugoti. Šia prasme turėtume suprasti levirato (Įst 25, 5–10), konkubinato (Pr 16) ir laikinos poligamijos institucijas“ (2). Vyro ir moters gyvenimo bendrystės idealas, grįstas abipusiu bei asmenišku santykiu, ne užmirštamas, bet tampa mažiau svarbus už vaikų gėrį.

Antras didelis nukrypimas susijęs su moters būviu: ji nebėra lygiu kilnumu apdovanota vyro partnerė, bet tampa vis labiau pavaldi vyrui ir kaip funkcija tarnaujanti jam. Pranašai, pirmiausia Ozėjas, Izaijas ir Jeremijas, daug pasidarbavo atskleisdami pirminį Dievo planą santuokos atžvilgiu. Vyro ir moters sąjungą jie pateikė kaip Dievo ir jo tautos sandoros simbolį ir per tai vėl aikštėn iškėlė abipusės meilės, ištikimybės ir neišardomumo vertybes, būdingas Dievo meilei Izraeliui.

Šiuo atžvilgiu aprašomos ir pasitelkiamos visos sutuoktinių meilės pakopos ir kančios: meilės grožis ankstyvuoju sužadėtuvių laikotarpiu (plg. Jer 2, 2), džiaugsmo pilnatvė vestuvių dieną (plg. Iz 62, 5), persiskyrimo drama (plg. Oz 2, 4) ir galop vilties kupinas senojo ryšio atgimimas (plg. Oz 2, 16; Iz 54, 8). Malachijas parodo pranašo žinios teigiamą poveikį žmogiškajai santuokai ir pirmiausia moters būviui.

Jis rašo: „Viešpats buvo liudininkas, kai tu tapai neištikimas savo jaunystės žmonai, nors ji yra tavo draugė ir per sandorą tavo žmona. Argi ne tas pats vienas Dievas ją sukūrė? Jo yra ir kūnas, ir dvasia. Ir ko tas pats vienas Dievas trokšta? Dievo duotų palikuonių.

Taigi pažvelkite į save ir neleiskite nė vienam tapti neištikimam savo jaunystės žmonai“ (Mal 2, 14–15). Šios pranašų tradicijos šviesoje perskaitykime Giesmių giesmę. Joje atgimsta santuokos kaip eroso, kaip vyro potraukio moteriai (šiuo atveju ir moters vyrui) vizija, būdinga seniausiam pasakojimui apie sukūrimą.

B.d.

„Bažnyčios žinios“

Kai vasara ruošiasi iškeliauti, rodos, ir tie kompiuteriniai langai langeliai nebetenka savo svarbos. Atrodo, svarbiau klausytis pro pravirą buto langą atsklindančio žiogų čirpimo. Ar tik man jis garsiau girdis, kai rugpjūtis antron pusėn?

Na, smagu, kad iš viso girdis, tartų optimistas. Tad ir laikykimės jo rekomendacijų, o tos sidabrinės melodijos fone apžvelkime ir tai, kas vyko Bernardinai.lt kultūros pievoje praėjusią savaitę.

Bene sunkiausia visad priimti žinias apie mirtį. O tokių būta. Lietuvoje mirė tetatro režisierius Henrikas Vansevičius, kurio spektakliai, ypač pagal Justino Marcinkevičiaus dramas, tokius kaip „Mindaugas“, „Katedra“, buvo svarbūs gausybei žmonių. Pasaulis praeitą savaitę atsisveikino su netikėtai išėjusiu Anapilin aktoriumi Robertu Williamsu. Jo vaidmenys irgi buvo įsimintini. Taip pat kino ir teatro pasaulis neteko aktorės Lauren Bacall.

O žiogai čirpia kaip čirpę, kad ir kokios naujienos mus pasiektų. Apie sutartinį vabzdžių gaudesį yra rašęs ir poetas Josifas Brodskis. Šį sykį Bernardinai.lt publikavo jo keletą patarimų Mičigano universiteto absolventams, pasakytų 1988 metais. Atrodo, girdėta, kaip tos vabzdžių smuikelių melodijos lyg ir kartojasi kasmet, bet vis tiek – skamba, smelkiasi vidun.

Iš tokių įsismelkiančių dalykų galėtų būti ir Leono Striogos angelų žvilgsniai, šiuo metu juos pajausti lengviausiai gali druskininkiečiai, nes ten vyksta skulptoriaus paroda. Stipriai veikia ir Vilniaus „Titanike“ eksponuojamos parodos. Ypač Igorio Piekuro. Apie jį ir jo tapybą paskelbtas geras interviu.

Nuo žiogų natų prie kitokios muzikos pereiti visad padeda nuolatiniai pastarojo meto Bernardinai.lt dienraščio melomanai vedliai – Domantas Razauskas pristato Nicką Drake‘ą, Kęstas Vasilevskis pasakoja apie džiazo atlikėją Duke‘ą Ellingtoną, o Lietuvos padangėje vykstančių aktualijų pasiilgę skaitytojai gali susipažinti su Šakiuose koncertavusiais Paolo Russo ir Ruslan Vilensky.

Turbūt niekas nepasakytų, kiek žiogų kartų pasikeitė per dvidešimt penkerius metus. Apie žmones lengviau kalbėti. Su Lietuvos nepriklausomybe gimusieji jau po truputį iš jaunystės žengia į brandą, o mūsų ir dvi kaimyninės šalys jau mini Baltijos kelio 25-metį, mini ir kitur Europoje.

Yra ir kitokių minėjimų bei diskusijų, tačiau jos blanksta prieš tą su artėjančiu rudeniu atslenkantį skaidrų ilgesį ir liūdesį. Tai tarsi praeinamumo ženklas, rodantis amžinybėn. Tokie dažniausiai būdavo Gendručio Morkūno tekstai. Ir apie Žolinę parašytas taip pat.

O kas paskui? Paskui praeis savaitė, dar truputėlis, ir vasara baigsis. Ir žiogo vėl kiti klaus, ką jis veikė...

Tiesą pasakius, nežinau, ką atsakyti. Niekada nežinau. Nei už jį, nei už save...

Bernardinai.lt

Šventojo Kryžiaus relikvijorius, XII- XIII a. , Prancūzija, Paryžius, d' Orsay muziejus. Nuotrauka Jono Variakojo (JAV, Čikaga)

Šventoji Elena - ir jos  vardas  yra  neatsiejamas nuo krikščionybės paveldo, palikusio pėdsakus  daugelio tautų istorijoje. Šv. Elena -  tikra  istorinė, ne mistinė  ar išgalvota asmenybė, gyvenusi   250- 330 metais Romos imperijoje. Romos  imperatoriaus Konstantino  Didžiojo motina, Romos imperijoje sulaukusi didžiausios pagarbos ir šlovės, pelniusi  Augustos  titulą. 313 m. gavusi krikštą  ir tapusi krikščione, ji  krikščionybės pusėn patraukė  ir savo sūnų  Romos imperatorių Konstantiną, kuiris vėliau galutinai įteisino krikčionių  tikėjimą Romos imperijoje.

Šv. Elena krikščionių  ypač gerbiama už  dosnumą  ir bažnyčių statymą. Būdama jau senyvo amžiaus - apie 80 metų , nuvyko į Palestiną, aplankė Jeruzalę ir teigiama, jog atrado  ir atkasė kryžių ant kuriuo  buvo nukryžiuotas Kristus. Todėl imperatorienė Elena laikoma  pirmąja archeologe pasaulyje.  Ji yra katalikų ir   stačiatikių  bažnyčių  garbinama šventoji,  kai kurių  Europos miestų:  Madrido, Paryžiaus, Frankfurto prie Maino, Bazelio  ir kitų miestų globėja. Ji taip pat yra   naujakrikštų,  imperatorienių,  dažytojų, vinių gamintojų, išsiskyrusiųjų ir   sunkiai santuokoje  besutariančių  asmenų globėja.  Šv. Elenos   diena  tradiciškai minima pagal Katalikų bažnyčios kalendorių  rugpiūčio 18-ją, jos mirties dieną, stačiatikių – kovo 19 d. (Šv. Kryžiaus atradimo dieną) ir birželio 3 d.

Imperatorienė Elena  ir  Tikrasis kryžius

Būdama giliai tikinti, nuolanki  krikščionė, dariusi gerus  žemiškus darbus, Elena dar  mėgo keliauti šventųjų pramintais keliais,  lankyti šventąsias vietas.  Savo gyvenimo saulėlydyje, jau visai senatvėje, būdama   jau beveik 80-ties metų,  apie  326-28  metus  nuvyko į Palestiną  ir , čia Jeruzalėje,  vietinių gyventojų  padedama,  surado  Kristaus nukankinimo vietą  ir  atkasė  kryžių, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus.  Jį atpažinusi iš  kitų trijų  kartu rastų kryžių, Elena  kartu su jai talkinusiais žmonėmis, atrastąją šventą relikviją padalino į tris dalis.  Vieną kryžiaus dalį ji paliko ten, kur jis ir buvo rastas.  Netrukus  Elenos rūpesčiu  toje vietoje  iškilo graži Bazilika, o į ją  ir buvo  perkelta  pirmoji  padalintojo kryžiaus dalis.  Dar ir šiandien  Jeruzalėje toje vietoje   stovi  Kristaus Kapo bažnyčia, sauganti  imperatorienės Elenos atrastojo  kryžiaus  liekanas. Tiesa, jau ne vieną kartą  ji buvo sugriauta ir atstatyta.

Antrają  atskirtą rastojo  kryžiaus dalį , Elena nusiutė į  Konstantinopolį, kur  pagaminus gražų relikvijorių  jis buvo  čia saugotas iki  XIII  a. , kol prancūzų  riteriai  jį pergabeno į Paryžių  ir patalpino  Sainte Chapelle  bažnyčioje, naujai pagamintame įspūdingame  auksiniame relikvijoriuje. 

Trečią  Tikrojo   kryžiaus   dalį  Elena nusiuntė savo sūnui   imperatoriui 

Vytauto laikų katedra su Tikrojo kryziaus simboliais.

Taip po Europą  pradėjo plisti  Šventojo/ Tikrojo Kryžiaus relikvijoriai su šventojo kryžiaus gabalėliais.  Dar ir šiandien jie saugomi bažnyčiose, dalis jų jau yra  patekusi į žymiausius pasaulio ir Europos muziejus.Konstantinui, kuris  jį  nugabeno  į Romą ir ten pasirūpino  Šventojo  Kryžiaus (Santa Crose)  bažnyčios statyba, kurioje  vėliau ir buvo  saugoma  iš Jeruzalės  atiųstoji  Šventojo/Tikrojo  kryžiaus  dalis.  Vėliau  šiais  Šventojo  kryžiaus   likučiais imta dalintis.  

Atrastojo  Kryžiaus kultas

 Garsas apie šventųjų relikvijų  atradimą  stimuliavo  krikščionybės raidą, todėl Europoje  ypač  viduramžiais   išpopuliarėjo  Kristaus  kapo ir Tikrojo/Šventojo   Kryžiaus bažnyčių  bei altorių  statyba bei paties Kryžiaus kultas.  Lietuvoje Vytauto  Didžiojo laikais, atstačius  Vilniaus katedrą po gaisro  joje taip pat  buvo  įrengtas   Tikrojo  Kryžiaus altoriaus, vėliau išgarsėjęs  Vytautinio altoriaus vardu. Čia jis stovėjęs nuo XV iki pat XVII a.  karų. Kaip tik čia  po šiuo altoriumi  ir turėję būti  palaidoti Vytauto ir jo žmonos Onos palaikai.  Kaip  istorijos tyrinėtojai mini, šis altorius   turėjo  relikvijorių  su Šventojo  Kryžiaus dalelėmis. Vienoje  1427 m. popiežiaus  Martyno V  indulgencijoje sakoma, kad  tam tikromis sąlygomis  aplankius Vilniuje esantį  Šv. Kryžiaus  altorių,  suteikiami vienerių metų atlaidai. O, kad  maldininkai ir piligrimai  iš tolo orentuotusi, kur keliauti, Vilniaus katedros bokštai  buvo  papuošti Tikrojo kryžiaus atvaizdais -  dvigubais (dviejų skersinukų)  kryžiais.

Reiktų priminti, kad  istorijoje  imperatorienės Elenos atrastasis kryžius  viduramžiais  paparastai  buvo  vaizduojamas kaip  dvigubas  nelygių  galų kryžius ir  istorijai  žinomas labai  įvairiais pavadinimais. Vadinamas  jis ne tik Šventuoju ar Tikruoju, bet dažnai  Kristaus Kančios, Jeruzalės, Šventųjų Kryžiumi bei dar kitais kryžiaus pavadinimais.  Todėl  ant dabartinės Vilniaus  katedros iškilusi  Šv. Elenos skulpūra  nėra paminklas  Rusijos  imperijai, kaip teikia atskri  tyrinėtojai,  o  tik priminimas, ženklas, rodantis, kad šioje katedroje yra saugomas gabalėlis  to  Tikrojo Kryžiaus, kurį  Jeruzalėje  atrado  Šv. Elena.  

Elenos atrastojo  Tikrojo kryžiaus  kultas  Europoje  ypač sustiprėjo Kryžiaus karų eigoje. Prancūzijoje  Anjou provincijos grafai ir kunigaikščiai jau XII a.  iš Bizantijos pagrobę parsigabeno brangią relikviją su Tikrojo kryžiaus dalelėmis ją saugojo  savo pilyje. XIV – XV a. Anjou provincijos  grafų ir kunigaikščių  dėka išsivystė Šventojo kryžiaus kultas. Garbinti Tikrąjį Kryžių didžiųjų švenčių metu susirinkdavo minios žmonių iš visos  Anjou provincijos. Ši tradicija įsigalėjo ne tik Anjou  provincijoje, bet ir visoje Prancūzijoje bei  kitose Europos šalyse. Tikrojo Kryžiaus garbinimas  vyko  Italijoje, Ispanijoje, Vengrijoje,  Lenkijoje, o taip pat  ir Lietuvoje. Taip plačiai išgarsintas Elenos atrastasis kryžius imtas vaizduoti  Kryžiaus žygių dalyvių heraldikoje,  monetose, antspauduose, meno kūriniuose, freskose, audžiamuose kilimuose. 1365/75 -1384 m. Liudvikas I Kapetas de Valois- Anjou buvo  įkūręs  Tikrojo  Kryžiaus ordiną.  Viduramžiais gyvavusieji  kiti gausūs religiniai- kariniai, o taip   pat  ir atskiri civiliniai  ordinai  Tikrojo Kryžiaus ženklą  naudojo  kaip aukščiausią riterystės relikviją.

Šventųjų relikvijų atradimas  išgarsino ir pačios Elenos vardą istorijoje. Elena  laikoma  archeologijos pradininke, o  paskelbus  šventąja,   ji  tapo  archeologų  ir naujų istorinių atradimų  ieškotojų  dangiškąja  globėja.  Už  nuopelnus bažnyčiai Eleną  paskelbtus  šventąja,  jos vardas ir atvaizdas išliko  iki mūsų dienų istoriniuose pasakojimuose, ikonografinio ir bažnytinio meno kūriniuose.  Paprastai, ji ,  kaip ir jos sūnus  Romos imperatorius  Konstantinas Didysis, istoriniuose kūriniuose  ir senojoje ikonografijoje  vaizduojama  su  atrastuoju Kristaus Kančios-Tikruoju/ Šventuoju Kryžiumi,  vilkinti  puošniais rūbais, su imperatoriška karūna,  šalia   savęs  prie šono  pastaytu skydu su  dvigubuoju -Tikruoju kryžiumi.  Vėlesnių, o jau   ir mūsų laikų  vaizdavimuose ji stovi apglėbusi  didelį lotynišką  kryžių, kartais,   rankoje laikanti tik  mažą kryželį.  Jeruzalėje  atrastas kryžius tapo Elenos atpažinimo simboliu, o įdėtas į skydą  ir jos herbu.

Elena mirė Nikomedijoje. Jos kūnas buvo nugabentas į Romą ir palaidotas šalia Šv. Petro ir Marcelijaus bazilikos specialiai pastatytame mauzoliejuje, purpuro sarkofage (dabar jis yra Vatikano muziejuje).

Tad, minėdami rugpjūčio 18-ją - jos mirimo dieną, prismindami  Šventojo Kryžiaus radėją, pasidžiaukime,  kad   archeologus   ir visus senovės ieškotojus  iš Dievo aukštybių stebi  ir globoja  jų  dangiškoji  globėja -  Šventoji Elena. 

Parengė Violeta Rutkauskienė

Bernardinai.lt

Berlyne baigėsi sekmadienį prasidėjęs Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrų susitikimas, kuriame tartasi, kaip pasiekti taiką Ukrainos rytuose.

Vokietijos užsienio reikalų ministras teigia, kad keturšalės derybos dėl įvykių Ukrainoje buvo sunkios, tačiau pavyko pasiekti tam tikrą progresą.

Anot vokiečių diplomatijos vadovo Franko Walterio Steinmeierio, daugiausia kalbėtasi apie tai, kaip sumažinti humanitarinę krizę bei nutraukti kovas rytų Ukrainoje. F. W.  Steinmeieris teigia, kad keturšalės derybos greičiausiai užsitęs dar porą dienų.

Berlyne kalbėta ir apie Rusijos įtaką ir paramą separatistams, ypač jų vadai apie ją kalba visai atvirai. Susitikimas vyko šimtams Rusijos sunkvežimių su humanitarine pagalba tebestovint prie Ukrainos sienos, nes Raudonasis Kryžius reikalauja užtikrinimo, kad ši misija patikima ir saugi.

O Ukrainos kariuomenė tęsias kovas su prorusiškais separatistais ir teigia, kad pavyko pasiekti proveržį Luhanske.

Jolanta Paškevičiūtė, LRT Televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt