 |
Liepos 12 d. minime šv. Veroniką (I a.)
Veronikos vardas pirmą kartą paminimas apokrifinėse Evangelijose. Taip pat jis siejamas su moterimi, sirgusią kraujoplūdžiu, graikiškai vardu Bernike, lotyniškai – Veronika, kuri maldavo Jėzų ją išgydyti. Kai jis ėjo pro minią, ji palietė jo apsiaustą ir išgijo (Lk 8, 43-48) .
Istorikas Euzebijus (265-340) savo veikale „Bažnyčios istorija“ pasakoja, kad Pilypo Cezarėjoje buvę Bernikės namai, prie kurių durų stovėjusi bronzinė skulptūra, vaizduojanti suklupusią moterį, maldaujančiai ištiesusią rankas; greta stovėjusi statula vyro, susisupusio į mantiją ir tiesiančio ranką moteriai. Prie jo kojų augo nežinomas augalas, galintis pagydyti bet kokią ligą. Vyro statula vaizdavusi Jėzų. Statula buvusi sunaikinta Julijano Atskalūno persekiojimų metu (331-363 m.).
Pasak legendos, Veronika gyvenusi Jeruzalėje. Kai Jėzus nešė kryžių į Golgotą, ji drobule nušluostė jo veidą. Drobulėje likęs Kristaus veido atspaudas, vadinamas veraikonu (lot. vera icon - tikras atvaizdas). Iš to kilęs ir Veronikos vardas.
Manoma, kad Veronika yra ta pati nuo kraujoplūdžio pagijusi moteris, nors nėra jokių dokumentų, patvirtinančių šį faktą.
Kai kurie apokrifiniai tekstai pasakoja, kad vienas romėnų pareigūnas, vardu Volusianas, atėmė iš Veronikos skepetą ir nunešė Tiberijui, kuris ją pamatęs pasveiko nuo raupsų. Veronika palikusi viską Palestinoje, norėdama atgauti skepetą, atvyko į Romą. Susigrąžinusi ją, visuomet turėjo su savimi, bet prieš mirtį palikusi popiežiui šv. Klemensui.
Pasak krikščioniškos tradicijos, pamaldi moteris pasišventusi keliauti ir skelbti Gerąją Naujieną atvyko į Europą, paliko Romoje šventąją drobulę ir nuvyko į Prancūziją, kur ėmė atvertinėti galus. Manoma, kad mirė ji eremityne Soulake.
Pamaldumas Veronikai Vakaruose ypač paplito XV a.
Šv. Veronikos kultas išpopuliarėjo Prancūzijoje. Veronika yra Prancūzijos globėja.